Laikmatis ant stalo
Vėl neten padėjai druską, pasakė ji, nepakeldama akių nuo puodo.
Jis sustingo su indeliu rankoje, žvelgdamas į lentyną. Druska stovėjo savo įprastoj vietoj, šalia cukrainės.
O kur turėjo būti? atsargiai pasiteiravo jis.
Ne kur turėjo, o ten, kur aš ieškau. Juk sakiau jau, ji net nesustojo maišyti sriubos.
Tau paprasčiau pasakyti, nei man spėlioti, tarė jis, pajutęs, kad įprastas susierzinimas plinta krūtinėje.
Ji garsiai išjungė kaitlentę, uždengė puodą, atsisuko į jį.
Pavargau nuolat kartot. Gal galima tiesiog padėt daiktą į vietą?
Tai ką, vėl darau ne taip? nusivylęs jis vėl padėjo druską, tik šiek tiek kairiau.
Ji jau buvo pravėrusi burną, bet suplėšė tylą spintelės durelių trenksmu ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti su šaukštu, klausydamasis jos žingsnių koridoriuje. Atsidusęs, paragavo sriubos ir dar sykį automatiškai įbėrė druskos.
Po valandos jie valgė tylėdami. Svetainėje murmėjo televizorius, jo ekranas blizgėjo indaujų stikle. Ji valgė lėtai, beveik į jį nežiūrėdama. Jis kapstė kotletą šakute, galvodamas, kaip viskas vėl pasuko tuo pačiu keliu: menka smulkmena, priekaištas, jo ironija, jos tyla.
Mes taip ir gyvensim? staiga prabilo ji.
Jis pakėlė akis.
Ką turi omeny?
Tą, ji padėjo šakutę, kad tu kažką padarai, aš susierzinu, tu įsižeidi. Ir viskas ratu.
O kaip kitaip? bandė pajuokauti jis. Mūsų gi tradicijos tokios.
Ji nešyptelėjo.
Perskaičiau apie pokalbius. Kartą per savaitę. Su laikmačiu.
Jis sumirksėjo.
Su kuo?
Su laikmačiu. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt tu. Be tu visada, be tu niekada. Tik aš jaučiu, man svarbu, aš noriu. Kitas tas minutes nekritikuoja, nesigina, tiesiog klauso.
Čia iš interneto? pasidomėjo jis.
Iš knygos. Nesvarbu. Noriu pabandyti.
Jis pasiekė stiklinę, gurkštelėjo vandens, vilkdamas laiką.
O jeigu nenoriu? paklausė, pasistengęs nepasakyti per griežtai.
Tuomet vėl pyksimės dėl druskos, ramiai atsakė ji. O aš nebenoriu.
Jis pažvelgė į jos veidą. Raukšlelės šalia lūpų pagilėjusios, net neatkreipė dėmesio, kada. Ji atrodė pavargusi ne nuo dienos, o nuo visų metų.
Gerai, pasakė jis. Bet perspėju, tokių technikų aš neįvaldes.
Ten nereikia būti stipriam, vargstančiai šyptelėjo ji. Tik nuoširdžiam.
Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos, įsmeigęs akis į telefoną, apsimesdamas, kad skaito naujienas. Pilve tvyrojo nemalonus laukimas, lyg prieš vizitą pas odontologą.
Ant žurnalinio staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis apskritas, baltas, su skaičiais pakraščiuose. Paprastai ji naudodavo kepdama pyragus. Šįkart laikmatis gulėjo tarp jų abiejų, kaip svetimas daiktas.
Ji atnešė dvi stiklines arbatos, pastatė, atsisėdo priešais. Vilkėjo naminius vilnonius megztinius, priekiai išsiklaipę ant alkūnių. Plaukai surišti į griežtą uodegą.
Na, tarė ji. Pradedam?
Turim grafiką? mėgino pajuokauti jis.
Taip. Pirma aš. Dešimt minučių. Tada tu. Kas liks kitam kartui.
Jis linktelėjo, padėjo telefoną šalia savęs. Ji pasuko laikmatį iki 10, paspaudė mygtuką. Pasigirdo tylus tiksėjimas.
Aš jaučiu pradėjo ji ir nutilo.
Jis pagavo save, besilaukiantį įprasto tu niekada ar tu vėl, rankos jau ruoštos įtampai. Tačiau ji, sugniaužusi delnus, pratęsė:
Aš jaučiuosi tarsi fonas. Namai, valgis, tavo marškiniai, mūsų dienos visi kažkaip savaime. Jei nustosiu tai daryt, viskas subyrės, bet niekas to nepastebės, kol jau bus blogai.
Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog nesako garsiai. O gal ji pati neleidžia jam prisidėti. Bet prisiminė taisyklę ir suspaudė lūpas.
Man svarbu, trumpai pažvelgusi ji vėl nudelbė akis, kad tai, ką darau, būtų matoma. Ne pagyros ar padėkos kasdien, tiesiog kartais, kad suprastum, kiek tai kainuoja. Kad tai ne savaime suprantama.
Jis nurijo. Laikmatis tolygiai tiksėjo. Norėjosi prieštarauti, kad jam irgi sunku, kad darbe ne lengviau. Bet taisyklėse nebuvo įsiterpti vidury sakinio.
Aš noriu ji atsiduso. Kad nebūčiau pagal nutylėjimą atsakinga už viską. Už tavo sveikatą, už šventes, už vaikų reikalus. Noriu kartais būti silpna, o ne tik laikytis.
Jis stebėjo jos rankas. Dešinėj žiedas, kurį padovanojo per vestuvių dešimtmetį, dabar šiek tiek įsirėžęs į pirštą. Atsiminė, kaip tada jaudinosi rinkdamas dydį.
Laikmatis sucypsėjo. Ji krūptelėjo, nervingai nusišypsojo.
Viskas, tarė. Mano dešimt minučių.
O dabar jis atsikrenkštė. Dabar mano eilė?
Ji linktelėjo ir vėl nustatė laikmatį.
Jis pasijuto kaip mokinys prie lentos.
Aš jaučiu pradėjo ir iškart pagalvojo, kad skamba juokingai. Jaučiu, kad namie norisi pasislėpti. Nes jei kažką padarai ne taip, visada pastebės. O jei normaliai tai tiesiog savaime.
Ji švelniai linktelėjo, neklausinėdama.
Man svarbu Kad kai po darbo atsisėdu ant sofos, tai nebūtų nusikaltimas. Aš ten irgi, nu pavargstu.
Sugavo jos žvilgsnį: pavargusį, bet atidų.
Aš noriu susvyravo. Kai supyksti, kad nesakytum, jog nieko nesuprantu. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulis. Kai taip sakai, užsidarau ir tylėju. Nes bet koks atsakymas netiks.
Vėl sucypsėjo laikmatis. Atšoko, lyg būtų ištrauktas iš vandens.
Jie trumpam nutilo. Televizorius buvo išjungtas, kitoje patalpoje tyliai burzgė arba šaldytuvas, arba radiatoriai.
Keista, tarė ji. Kaip repeticija.
Lyg ne vyras ir žmona, o ieškojo žodžio jis. Pacientai.
Ji vyptelėjo.
Na, pacientai tai pacientai. Sutarėm mėnesį pabandom. Kartą per savaitę.
Jis gūžtelėjo pečiais.
Mėnuo dar ne nuosprendis.
Ji linktelėjo, paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Jis palydėjo ją žvilgsniu ir netikėtai pagalvojo, kad namuose atsirado naujas baldas.
Šeštadienį ėjo apsipirkti. Ji pirmavo su vežimėliu, jis iš sąrašo dėliojo: pienas, vištiena, kruopos.
Imk pomidorų, tarstelėjo ji, neatsisukdama.
Jis priėjo prie dėžės, pasirinko kelis, dėjo į maišelį. Net susijuokė mintyse: norisi tarti jaučiu, kad pomidorai sunkūs.
Ko juokies? atsisuko ji.
Treniruojuosi, šyptelėjo jis. Su naujais posakiais.
Ji pavartė akis, bet lūpų kampučiai suvirpėjo.
Viešumoje nebūtina, tarė, nors gal ir verta.
Praėjo pro lentyną su sausainiais. Jis automatiškai pasiekė jos mėgstamų, bet prisiminė apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustojo.
Imk, pastebėjusi tarstelėjo ji. Ne vaikas juk. Jei nevalgysiu, nusinešiu į darbą.
Sudėjo pakuotę į vežimą.
Aš pradėjo ir nutilo.
Ką? pasiteiravo ji.
Suprantu, kiek tu darai, iškvėpė, pažvelgęs į kainą litais. Čia jau ketvirtadieniui.
Ji pažiūrėjo į jį įdėmiau ir linktelėjo.
Užskaitysiu į balą, tarė.
Antrasis pokalbis buvo blogesnis.
Jis atsisėdo ant sofos pavėlavęs penkiolika minučių: darbe užtruko, Vilniaus kamščiai, paskambino sūnus. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia jos languota užrašų knygelė.
Pasiruošęs? be pasisveikinimo paklausė ji.
Sekundę, nusimovė striukę, užkabino ant kėdės, nuėjo į virtuvę, pasipylė vandens. Grįžo ir atsisėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugaroj.
Nereikia save versti, tarė ji. Jei neįdomu, sakyk.
Įdomu, sumurmėjo jis, nors viduje priešinosi. Tik diena sunki.
Ir mano, trumpai mestelėjo ji. Bet atėjau laiku.
Jis suspaudė stiklinę.
Gerai, tarė. Pradėkim.
Ji pasuko laikmatį 10.
Jaučiu, pradėjo ji, kad gyvenam kaip kaimynai. Kalbam apie sąskaitas, pirkinius, sveikatą, bet beveik niekad ko norim. Neatsimenu, kada paskutinįkart planavom atostogas dviese, ne kur pakvietė, o tikrai norėdami.
Jam susimąstė apie sesers sodybą Zarasuose ir pernykštį sanatoriją, kur profsąjunga siuntė.
Man svarbu, kad turėtumėm ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne šiaip kažkada nuvažiuosime prie jūros, o konkrečiai: tada ir ten, pakankamai. Kad nebūtų tik mano traukimas, o mūsų.
Jis linktelėjo, bet ji žiūrėjo pro jį.
Noriu sudvejojo ji. Kad apie intymumą kalbėtumėm ne tik tada, kai jo nėra. Gėda sakyti, bet ne tik to trūksta dėmesio, apkabinimo, prisilietimo be progos.
Jis pajuto, kaip degė ausys. Norėjo pajuokauti, kad jų amžiuj jau ne tas, bet neišdrįso.
Kai tu nusisuki miegoti, imu galvoti, kad visai tau nebeįdomi esu. Ne tik kaip moteris, bet šiaip.
Laikmatis tiksėjo. Stengėsi nežiūrėti, kad nesimatytų, kiek liko.
Viskas, tarė ji, kai suskambo signalas. Tavo eilė.
Jis ištiesė ranką laikmačio, bet ši sudrebėjo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam arčiau.
Jaučiu, pradėjo, kad pinigus aptariam taip, tarsi būčiau bankomatas. Jei ko atsisakau, atrodo, kad esu šykštus, o ne, kad bijau.
Ji sučiaupė lūpas, bet tylėjo.
Svarbu, kad žinotum, tęsė jis, bijau likti be atsargos. Atsimenu, kaip devyniasdešimtaisiais skaičiavom kiekvieną centą. Kai sakai: ai, baik, viduje viskas susiveržia.
Giliai įkvėpė.
Noriu, kad kai planuoji didelius pirkinius, aptartumėm tai iš anksto. Ne taip, kad jau užsirašiau, užsakiau, sutarėm. Nesipriešinu išlaidom, tik staigmenoms.
Laikmatis sucypsėjo. Jis pajuto palengvėjimą.
Galiu tarti? neištvėrė ji. Ne pagal taisykles, bet nebegaliu tylėt.
Jis sustojo.
Kalbėk.
Kai sakai bankomatas, sudrebėjo jos balsas, atrodo, kad manai, jog tik leidžiu tavo pinigus. O aš irgi bijau. Bijau susirgti, bijau, kad išeisi, bijau likti viena. Kartais ką nors perku, ne kad tavo pinigus išleisti, o kad jausčiau dar turim ateitį. Kad kažką planuojam.
Jis norėjo atsakyti, bet susilaikė. Jie žiūrėjo vienas į kitą per stalą, tarsi iš skirtingų krantų.
Čia jau ne pagal laikmatį, tyliai pastebėjo jis.
Žinau, atsakė ji. Bet juk ne robotai.
Jis liūdnai šyptelėjo.
Gal tos mūsų technikos ne gyviems žmonėms.
Bet tiems, kas nori bandyti dar kartą, pastebėjo ji.
Jis atsigulė ant sofos atlošo, pajusdamas nuovargį visam kūne.
Šiandien gana, pasiūlė jis.
Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį.
Gerai, pritarė ji. Bet nerašykim to kaip nesėkmės. Tiesiog pastaba paraštėse.
Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nepanešė, tiesiog padėjo ant stalo krašto, lyg palikdama galimybę grįžti.
Naktį jis vartėsi ilgai. Ji gulėjo šalia, atsisukusi nugara. Jis ištiesė ranką, ketino uždėti ant jos peties, bet sustojo kelių centimetrų atstume. Galvoje sukosi jos žodžiai apie save kaip kaimynę.
Tyliai atitraukė ranką, pasivertė ant nugaros ir žiūrėjo į tamsą.
Trečias pokalbis buvo po savaitės, bet prasidėjo anksčiau autobuse.
Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai tyrimų. Žmonių daug, stovėjo laikydamiesi už rankenos. Ji tylėjo, žvelgdama pro langą, jis stebėjo jos profilį.
Pyksti? paklausė jis.
Ne, atsakė. Galvoju.
Apie ką?
Kad senstam, be išraiškos pasakė ji. Ir kad jei neišmoksim kalbėtis dabar, paskui gal nebebus jėgų.
Jis norėjo pasakyti, kad jam dar viskas gerai, bet burna liko užsičiaupusi. Atsiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto.
Bijau, netikėtai sau prisipažino. Kad paguldys į ligoninę, o tu vaikščiosi ten su siuntiniais ir tyliai pyksi.
Ji atsisuko į jį.
Nepyksiu, tarė. Bijosiu.
Jis linktelėjo.
Vakare, kai susėdo ant sofos, laikmatis jau laukė ant stalo. Ji pastatė dvi arbatas, pati atsisėdo priešais.
Gal šįkart pradėk tu, pasiūlė ji. Aš jau prisikalbėjau autobuse.
Jis atsiduso, pasuko diską 10.
Jaučiu Jei kalbi apie nuovargį, tuojau jaučiuosi kaltinamas. Nors netiesiogiai. Pradedu teisintis dar tau nepasakius iki galo.
Ji linktelėjo.
Man svarbu, tęsė jis, išmokt girdėti ir nesiginčyti. Bet nežinau kaip. Vaikystėje mokė: kaltas baus, todėl net kai sakai, kad tau blogai, aš girdžiu tu blogas.
Pirmąkart tai pasakė garsiai.
Noriu, kad žinotume: jei kalbi apie jausmus, tai ne automatiškai reiškia, jog aš kaltas. Ir jei ką blogai padarau, sakyk ne visada, o vakar, šiandien.
Laikmatis tiksėjo. Ji klausė, netrukdydama.
Viskas, iškvėpė, kai suskambo signalas. Dabar tavo eilė.
Ji pasuko diską.
Aš jaučiu lėtai pradėjo ji, kad jau senai gyvenu režimu laikytis. Už visus. Už vaikus, už tave, už tėvus. Kai tu užsidarai tylai, atrodo, kad viena velku visą vežimą.
Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos motiną. Tada tikrai daugiau tylėjo.
Man svarbu, kad retkarčiais pats pradėtum pokalbį. Nelauk, kol aš sprogsu, prieik, pasakyk: Kaip laikaisi? Arba: Gal pašnekėkim? Nes jei visad viena inicijuoju, jaučiuosi įkyri.
Jis linktelėjo.
Noriu, pasakė ir trumpam nutilo, kad sutartume: rimtų dalykų neaptarsim, kai vienas jau pervargęs ar supykęs. Ne bėgte, ne tarp durų. Jei reikia atidedam pokalbį.
Jis klausėsi, stebėdamas jos veidą.
Ir antras nešaukiam prie vaikų. Žinau, kartais nesusitvardau, bet nenoriu, kad jie matytų besibarė.
Laikmatis sucypsėjo, bet ji dar pabaigė mintį.
Viskas, greitai pridūrė. Baigiau.
Jis vos šyptelėjo.
Jau ne pagal grafiką.
Užtat pagal gyvenimą, atsakė ji.
Jis išjungė laikmatį.
Sutinku, tarė. Su abiem punktais.
Ji truputį atpalaidavo pečius.
Ir aš noriu savo sakinio, po pauzės pridūrė jis.
Kokio? pasidarė atsargi ji.
Jei per tas dešimt minučių nespėjam visko ginčo nesitęsiam iki nakties. Nukeliam kitam ketvirtadieniui. Nebūna ilgų frontų.
Ji susimąstė.
Pabandysim, tarė. O jei degina?
Jei degina, gesinam, linktelėjo jis. Bet ne benzinu.
Ji nusišypsojo.
Susitarta, pasakė.
Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo sava vaga.
Rytais jis išsivirdavo kavos, ji kepdavo kiaušinienę. Jis kartais pats išplaudavo indus, nelaukdamas prašymo. Ji pastebėdavo, bet retai sakydavo tai garsiai. Vakare žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris veikėjas teisus. Ji kartais atsidarydavo burną pasakyti mūsų irgi taip, bet prisimindavo jų taisyklę ir atidėdavo ketvirtadieniui.
Vienąkart, jai maišant sriubą prie viryklės, jis priėjo, apkabino per juosmenį. Paprastai, be progos.
Kas atsitiko? paklausė ji neatsisukdama.
Nieko, atsakė jis. Treniruojuosi.
Ką treniruoji? nustebo ji.
Prisilietimus, pasakė jis. Kad nebūtų tik pagal grafiką.
Ji išsišiepė, bet nesitraukė.
Užskaitysiu į balą, tarstelėjo ji.
Po mėnesio vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis tarp jų.
Tęsiam? paklausė jis.
O tu kaip manai? atkirto ji.
Jis pažvelgė į baltą apvalų kriauklelį, į jos rankas, į savo kelius.
Manau taip, pasakė. Dar neišmokom.
Ir neišmoksim, pečiais gūžtelėjo ji. Čia ne egzaminas. Čia kaip valytis dantis.
Jis sukrizeno.
Romantiškas palyginimas.
Bet aiškus, atsakė ji.
Ji pasuko diską 10, padėjo laikmatį atgal.
Šiandien be griežtumo, gerai? Jei nuklysim grįšim.
Be fanatizmo, pritarė jis.
Ji įkvėpė.
Jaučiu, pasakė, kad man lengviau. Ne visur, bet kaip tapau matoma. Tu pats pradėjai sakyt, pats klausi. Pastebiu.
Jis šiek tiek nuraudo.
Man svarbu, tęsė ji, kad nenutrauktume šito, kai taps lengviau. Kad negrįžtume prie tylėjimo iki sprogimo.
Jis linktelėjo.
Noriu Kad po metų sakytume: tapom atviresni. Ne tobuli, ne be pykčių bet atviresni.
Laikmatis tiksėjo. Jis klusniai klausė, nebijodamas pasirodyti pažeidžiamas.
Viskas, baigė ji, kai suskambo signalas. Dabar tu.
Jis pasiėmė laikmatį, nustatė.
Jaučiu, pasakė, kad tapo baisiau. Anksčiau galėjau tylėt, dabar tenka sakyt. Bijau ką įžeisti, pasakyti ne taip.
Ji klausėsi, palenkusi galvą.
Svarbu, kad žinotum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes ne prieš tave. Tiesiog apie save.
Padarė pauzę.
Noriu, kad laikytumėmės taisyklės. Kartą per savaitę atvirai be kaltinimų. Kartais ir supykdami, bet laikydamiesi. Kad būtų kaip mūsų bendras susitarimas.
Laikmatis vėl sucypsėjo. Jis išjungė jį nelaukdamas kito signalo.
Ilsėdamiesi tyloje, girdėjo, kaip virtuvėje spragtelėjo virdulys. Už sienos nusijuokė kaimynai, trenktelėjo laiptinės durys.
Žinai, ištarė ji, maniau, kad reikia vieno didelio atsivėrimo, kaip filmuose. Kad viskas apsiverstų. O išeina
Kad tiesiog po trupinį kas savaitę, perėmė mintį jis.
Taip, linktelėjo ji. Po trupinį.
Jis žiūrėjo į jos veidą. Raukšlės toli gražu nedingo ir nuovargis liko. Bet akyse buvo kažko daugiau gal dėmesio.
Einam arbatos, pasiūlė jis.
Eime, pritarė ji.
Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo prie cukrainės, neslėpdama į stalčių. Jis pripylė vandens į virdulį, užkaitė, įjungė dujas.
Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, pasakė ji atsirėmusi į stalą delnais. Galiu vėluoti.
Tuomet perkelsim į penktadienį, atsakė jis. Neeikvosim jėgų, kai būsi pavargus.
Ji pažvelgė ir nežymiai nusišypsojo.
Sutarėm, tarė.
Jis atidarė spintelę, išėmė dvi puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje pradėjo ūžti vanduo.
Kur padėti druską? staiga paklausė, prisiminęs pirmą pokalbį.
Ji atsisuko, pamatė indelį jo rankose.
Ten, kur ieškau, automatiškai atsakė, tada sulaikė save ir pridūrė: Ant antros lentynos, kairėje.
Jis padėjo indelį ten, kur paprašyta.
Suprasta, pasakė jis.
Ji prisiartino, palietė jo petį.
Ačiū, kad paklausei, tyliai tarė ji.
Jis linktelėjo. Virdulys užkunkuliavo garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.
