Laikmatis ant stalo – Tu vėl padėjai druską ne ten kur reikia, – tarė ji, nenuleisdama akių nuo puodo. Jis sustingo, laikydamas indelį rankoje, žiūrėdamas į lentyną. Druska stovėjo ten, kur visada – šalia cukrinės. – O kur reikia? – atsargiai pasitikslino jis. – Ne „kur reikia“. Ten, kur aš jos ieškau. Juk jau ne kartą tau sakiau. – Tau greičiau būtų pasakyti, kur, negu man spėlioti, – atkirto jis, pajutęs, kaip viduje kyla įprastas susierzinimas. Ji garsiai išjungė kaitlentę, uždėjo dangtį, atsisuko į jį. – Pavargau vis priminti. Gal galima kartais tiesiog… kad viskas būtų savo vietose. – Vadinasi, vėl darau ne taip, – apibendrino jis, pastumdamas druską tame pačiame lentynos gale, tik šiek tiek arčiau krašto. Ji jau pravėrė burną atsakyti, bet trinktelėjo spintelės durelėmis ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti laikydamas šaukštą, įsiklausęs į žingsnius koridoriuje. Tada atsiduso, paragavo sriubos, automatiškai dar pasūdė. Po valandos jie vakarieniavo tylėdami. Svetainėje murmėjo televizorius, ekranas atspindėjo šviesą nuo sekcijos stiklų. Ji valgė lėtai, beveik nežiūrėdama į jį. Jis stumdė kotletą šakute, galvodamas, kad viskas ir vėl nuėjo tuo pačiu keliu: smulkmena, priekaištas, jo replika, jos tyla. – Ar taip ir gyvenam toliau? – staiga paklausė ji. Jis pakėlė akis. – Ką turi omeny? – Tai, kad, – padėjo šakutę ji, – tu kažką darai, aš susierzinu, tu įsižeidi. Ir taip ratu. – O ką dar? – bandė nusijuokti jis. – Lietuviška tradicija. Ji nešyptelėjo. – Perskaičiau vieną dalyką, – tarė ji. – Apie kalbėjimąsi. Kartą per savaitę. Pagal laikmatį. Jis sumirksėjo. – Pagal ką? – Pagal laikmatį. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt – tu. Be „tu visada“, be „tu niekada“. Tik „aš jaučiuosi“, „man svarbu“, „aš noriu“. Kitas tuo metu neginasi, nesiginčija, tiesiog… klauso. – Iš interneto? – pasitikslino jis. – Iš knygos. Nesvarbu. Noriu išbandyti. Jis pasiekė stiklinę, gurkštelėjo vandens, laimėdamas kelias sekundes. – O jei aš nenoriu? – paklausė, stengdamasis, kad neskambėtų pernelyg šiurkščiai. – Tada toliau pyksimės dėl druskos, – ramiai atsakė ji. – To aš nenoriu. Jis pažiūrėjo į jos veidą. Raukuliai prie lūpų pagilėjo pastaraisiais metais, ir jis nepastebėjo, kada. Atrodė, pavargusi ne nuo dienos, o lyg nuo viso gyvenimo. – Gerai, – pasakė jis. – Bet žinok, tokiose technikose… nesu stiprus. – Ten stiprumo nereikia, – pavargusi nusišypsojo ji. – Reikia būti sąžiningam. Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos su telefonu rankoje, apsimesdamas, kad skaito naujienas. Pilve tvyrojo nemalonus laukimas, tarsi prieš vizitą pas odontologą. Ant žurnalinio staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis, apvalus, baltas, su skaičiukais pakraščiuose. Paprastai ji jį naudoja kepdama pyragus. Šiandien jis gulėjo tarp jų – svetimas daiktas. Ji atnešė du puodelius arbatos, padėjo, atsisėdo priešais. Vilkėjo naminius megztinius, išsitampiusiais alkūnėse, plaukai buvo surišti nerūpestine uodega. – Na, – pasakė ji. – Pradėsim? – Turim reglamentą? – bandė pajuokauti jis. – Taip. Aš pirma. Dešimt minučių. Paskui tu. Jei kas liks – kitą kartą. Jis linktelėjo, padėjo telefoną. Ji pasuko laikmačio rankenėlę ant „10“, paspaudė mygtuką. Pasigirdo tylus tiksėjimas. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ji ir nutilo. Jis pagavo save laukiant įprasto „tu niekada“ arba „tu vėl“, ir raumenys jau buvo pasitempę. Bet ji, suspaudusi delnus, tęsė: – Jaučiuosi tarsi būčiau fonas. Kad namai, maistas, tavo marškiniai, dienos – viskas tarsi savaime. Ir jei nustosiu, viskas subyrės, bet niekas nepastebės, kol nebus per vėlu. Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog negiria. Kad galbūt ji pati nieko jam neleidžia daryti. Bet prisiminė taisyklę ir sukandęs lūpas nutylėjo. – Man svarbu, – ji trumpam pažvelgė į jį, vėl nusuko akis, – kad tai, ką darau, būtų… matoma. Nereikia pagyrų kasdien, bet kad kartais pasakytum ne tik „skani sriuba“, bet ir kad supranti, kiek tai kainuoja pastangų. Kad tai ne savaime. Jis nuryjo seilę. Laikmatis tolygiai tikėjo. Norėjosi paprieštarauti, kad jis irgi pavargsta, darbe ne lengviau. Bet taisyklė nenumatė „įsiterpimo viduryje“. – Aš noriu… – ji atsiduso. – Noriu nebūti pagal nutylėjimą atsakinga už viską. Už tavo sveikatą, šventes, santykius su vaikais. Kartais noriu būti silpna, o ne tik „stipri“. Jis žiūrėjo į jos rankas. Ant dešinės piršto žiedas, kurį buvo padovanojęs dešimtmečio proga, jau šiek tiek įspaudęs odą. Prisimena, kaip jaudinosi, rinkdamas dydį. Laikmatis sučirkštė. Ji krūptelėjo, nervingai šyptelėjo. – Viskas, – tarė. – Mano dešimt minučių. – O aš… – jis atsikrenkštė. – Dabar mano eilė. Ji linktelėjo ir vėl nustatė „10“, pastūmė jam. Jis jautėsi it mokinys prie lentos. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ir iškart pajautėsi kvailai. – Jaučiu, kad namuose dažnai norisi… pasislėpti. Nes jeigu ką nors darau ne taip – būtinai pastebės. O jeigu gerai – tai kaip privaloma. Ji lengvai linktelėjo, netrukdydama. – Man svarbu, – tęsė jis, klausydamasis savęs, – kad kai grįžtu po darbo ir atsisėdu į fotelį, tai nesiskaitytų nusikaltimu. Darbe irgi pavargstu. Jis pagavo jos žvilgsnį: pavargusį, bet atidų. – Aš noriu… – sutriko. – Noriu, kad kai supyksti, nesakytum „tu nieko nesupranti“. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulį. Kai taip sakai, norisi užsisklęsti. Bet koks atsakymas būna neteisingas. Laikmatis sučirkštė. Jis krūptelėjo, tarsi ištrauktas iš vandens. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami. Televizorius buvo išjungtas, kitoje patalpoje kažkas tyliai burgzė – šaldytuvas ar radiatoriai. – Keista, – tarė ji. – Kaip repeticija. – Tarsi mes ne vyras ir žmona, o… – ieškojo žodžio jis. – Pacientai. Ji nusišypsojo. – Na, pacientai tai pacientai. Sutarėm – bent mėnesį pabandom. Kartą per savaitę. Jis gūžtelėjo. – Mėnuo – ne nuosprendis. Ji linktelėjo ir paėmė laikmatį, nunešė į virtuvę. Jis stebėjo, ir staiga pagalvojo, kad jų namuose atsirado naujas baldas. Šeštadienį jie ėjo į „Maximą“. Ji važiavo su vežimėliu, jis sekė iš paskos, rinko pagal sąrašą: pieną, vištieną, grūdus. – Paimk pomidorų, – tarė, neatsisukdama ji. Jis nuėjo prie dėžės, išsirinko kelis, sudėjo į maišelį. Pagavo save norint pasakyti „jaučiu, kad pomidorai sunkūs“, ir nusijuokė. – Kas yra? – ji atsisuko. – Treniruojuosi, – atsakė. – Naujose formuluotėse. Ji užvertė akis, bet lūpų kampučiai drebėjo. – Viešumoje nebūtina, – tarė. – Nors… gal ir reikia. Jie praėjo pro sausainių lentyną. Jis automatiškai pasiekė jos mėgstamų, bet prisiminė, kad ji kalbėjo apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustingo. – Imk, – tarė ji, pastebėjusi jo dvejonę. – Nesportuoju nuo cukraus. Jei nereiks, į darbą nunešiu. Jis įdėjo pakelį į vežimėlį. – Aš… – pradėjo ir sustojo. – Ką? – paklausė ji. – Suprantu, kad daug darai, – ištarė žiūrėdamas į kainą. – Čia – iki ketvirtadienio. Ji žvelgė į jį atidžiau ir linktelėjo. – Įskaitysiu į kreditą, – tarė. Antras pokalbis buvo sunkesnis. Jis pasirodė ant sofos penkiolika minučių vėliau: darbe užtruko, kamščiai, paskui skambino sūnus. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia – sąsiuvinis languose. – Pasiruošęs? – paklausė be pasisveikinimo. – Minutę, – numetė striukę, užkabino ant kėdės, nuėjo į virtuvę, atsinešė vandens. Sugrįžo, sėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugaroj. – Nesi įpareigotas to daryti, – tarė ji. – Jei neįdomu – pasakyk. – Įdomu, – sumurmėjo jis, nors viduje viskas priešinosi. – Tiesiog sunki diena. – Ir man, – atšovė trumpai ji. – Bet atėjau laiku. Jis suspaudė stiklinę. – Gerai, – tarė. – Pradėkim. Ji pasuko laikmatį ant „10“. – Jaučiu, – pradėjo ji, – kad gyvenam kaip kaimynai. Kalbam apie sąskaitas, maistą, savijautą, bet beveik nekalbam apie norus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą planavom atostogas dviese, ne „kur pakvietė“, o patys. Jis galvojo apie jos sesers sodybą ir pernai buvusį sanatoriją, į kurį nusiuntė profsąjunga. – Man svarbu, – tęsė ji, – kad turėtume ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne tik „kada nors prie jūros“, o konkretu: ten, tada, tiek laiko. Ir kad tai būtų ne mano „tempimas“, o mūsų bendra. Jis linktelėjo, nors ji žiūrėjo pro šalį. – Noriu… – užstrigo ji. – Noriu, kad apie seksą kalbėtume ne tik tada, kai jo nėra. Man gėda taip sakyti, bet… trūksta ne tik paties, o… dėmesio. Apkabinimų, prisilietimų – ne pagal grafiką. Jautė, kaip dega ausys. Norėjosi pajuokauti, kad jų amžiuje jau nebe tai svarbu, bet liežuvis neapsivertė. – Kai nusisuki į sieną, – tęsė ji, – atrodo, kad tapau tau neįdomi. Ne tik kaip moteris, kaip žmogus išvis. Laikmatis tikėjo. Jis stengėsi nežiūrėti, kad nematytų kiek liko. – Viskas, – ištarė ji su čirkštelėjimu. – Tavo eilė. Jis ištiestė ranką laikmačiui, bet susvyravo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam. – Jaučiu, – pradėjo jis, – kad apie pinigus kalbam lyg būčiau koks… bankomatas. Jei ko nors atsisakau, atrodo, kad aš šykštus, ne bijau. Ji suspaudė lūpas, bet patylėjo. – Man svarbu, kad žinotum, – tęsė jis, – kad bijau likti be atsargos. Aiškiai atsimenu devyniasdešimtuosius, kai skaičiavom paskutinius centus. Ir kai sakai „ai, baik tu“, viduj viskas susitraukia. Įkvėpė. – Noriu, kad, kai planuoji didesnius pirkinius, aptartume iš anksto. Ne taip, kad pastatai prieš faktą: jau užsiregistravau, jau užsisakiau, jau suderinau. Nesipriešinu išlaidoms, prieštarauju siurprizams. Laikmatis sučirkštė. Pajuto palengvėjimą. – Galiu pasakyti? – neištvėrė ji. – Ne pagal taisykles, bet negaliu tylėti. Jis sustingo. – Sakyk, – tarė jis. – Kai sakai „aš bankomatas“, – jos balsas sudribo, – atrodo, kad laikai, jog tik ir išleidžiu tavo pinigus. O aš taip pat bijau. Bijau susirgti, kad paliksi, bijau pasilikti viena. Ir kartais ką nors perku ne todėl, kad noriu išleisti, o kad pajausti, jog turime ateitį. Kad dar kažką planuojame. Jis atvėrė burną sureaguoti, bet susilaikė. Jie žiūrėjo viens į kitą per stalą, tarsi per sieną. – Jau ne pagal laikmatį, – tyliai tarė jis. – Žinau, – atsakė ji. – Bet nesu robotas. Jis šyptelėjo be džiaugsmo. – Gal ta mūsų technika – ne gyviems žmonėms, – sumurmėjo. – Ji tiems, kurie bando dar kartą, – atsakė ji. Jis atsilošė į sofos atlošą, pajutęs nuovargį visame kūne. – Užteks šiandienai, – pasiūlė jis. Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį. – Sutinku, – tarė. – Bet neskaitykim to nesėkme. Tiesiog… užrašykim į paraštes. Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nenešė į virtuvę, tik padėjo arčiau stalo krašto – tarsi palikdama galimybę grįžti. Naktį ilgai vartėsi. Ji gulėjo greta, nusisukusi. Ištiesė ranką, norėjo uždėti ant jos peties, bet sustojo per kelis centimetrus. Galvoje sukosi jos žodžiai, kad ji jaučiasi kaimyne. Tyliai patraukė ranką, atsigręžė ant nugaros, žiūrėjo į tamsą. Trečias pokalbis įvyko po savaitės, bet prasidėjo dar autobuse. Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai – kraujo tyrimų. Žmonių buvo daug, stovėjo prilaikę rankenas. Ji tylėjo žiūrėdama pro langą, jis žiūrėjo į jos profilį. – Pyksti? – paklausė jis. – Ne, – atsakė. – Galvoju. – Apie ką? – Kad senstame, – nesukdama galvos atsakė. – Ir jei neišmoksim kalbėtis dabar, po to jėgų nebebus. Jis norėjo pasakyti, kad viskas gerai, bet žodžiai neapsivertė. Prisiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto. – Bijau, – netikėtai sau ištarė. – Kad mane guldyti į ligoninę, o tu neši siuntinius ir tyliai pyksti. Ji atsisuko į jį. – Nepyksiu, – atsakė. – Bijosiu. Jis linktelėjo. Vakare, kai sėdo ant sofos, laikmatis jau buvo ant stalo. Ji pastatė du arbatos puodelius, atsisėdo priešais. – Gal šiandien pradėkim nuo tavęs, – pasiūlė ji. – Aš jau išsikalbėjau autobuse. Jis atsiduso, pasuko diską „10“. – Jaučiu, – pradėjo, – kad kai kalbi apie savo nuovargį, iškart jaučiuosi kaltinamas. Net jei tu ir nesakai to. Pradedu teisintis, dar net nespėjus tau pasakyti. Ji linktelėjo. – Man svarbu, – tęsė, – išmokti tave girdėti, o ne tik gintis. Bet nemoku. Vaikystėje mane mokė: jei kaltas, būsi nubaustas. Ir kai sakai, kad blogai, aš girdžiu: „tu blogas“. Pirmą kartą tai ištarė garsiai ir pats stebėjosi. – Noriu, – tarė, – kad sutartume: kai kalbi apie jausmus, tai nereiškia, kad aš kaltas. Ir jei kažką darau ne taip, sakytum ne „visada“, o tiksliai: „vakar“, „dabar“. Laikmatis tikėjo. Ji klausėsi netrukdydama. – Viskas, – iškvėpė, kai laikmatis sučirkštė. – Tavo eilė. Ji pasuko diską. – Jaučiu, – lėtai pradėjo, – kad seniai gyvenu „laikiusis“ režimu. Už visus. Už vaikus, už tave, už tėvus. Kai tu užsidarai tyloje, atrodo, kad viską tempiu viena. Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos mamą. Tikrai tada daugiau tylėjo, negu kalbėjo. – Man svarbu, – tęsė, – kad bent kartais pats pradėtum pokalbį. Nelaukti, kol sprogs, o pats prieiti: „Kaip laikaisi?“ ar „Paklauskim“. Kai vis reaguoju pirmoji, jaučiuosi… įkyri. Jis linktelėjo. – Noriu, – sekundei nutilo, – kad sutartume dvi dalykus. Pirma: rimtų temų neaptariame, kai vienas jau pavargęs ar supykęs. Ne pakeliui, ne tarp durų. Jei reikia – perkeliame pokalbį. Jis klausėsi, žvelgdamas jai į veidą. – Antra, – tęsė, – nekeliam balso vaikų akivaizdoje. Žinau, kartais nesusilaikau. Bet nenoriu, kad jie mus matytų besirėkiančius. Laikmatis sučirkštė, bet ji baigė. – Viskas, – skubiai pridūrė. – Baigiau. Jis kraipė galvą šypsodamasis. – Čia jau pagal gyvenimą, – pastebėjo jis. – O ne pagal reglamentą, – atsakė ji. Jis pasiekė laikmatį, išjungė jį. – Sutinku, – pasakė. – Su abiem punktais. Ji truputį atleido pečius. – Ir aš, – pridūrė po pauzės, – noriu savą punktą. Vieną. – Kokį? – sukluso ji. – Jei nespėjame iškalbėti per dešimt minučių, – tarė, – netęsiame ginčo iki nakties. Perkeliame į kitą ketvirtadienį. Kad nebūtų „ilgo fronto“. Ji susimąstė. – Pabandykim, – tarė. – O jei degs? – Jei degs – gesinam, – linktelėjo. – Bet ne benzinu. Ji nusijuokė. – Sutarėm, – sakė ji. Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo įprastai. Rytais jis virė kavą, ji kepė kiaušinienę. Kartais jis plovė indus nelaukdamas prašymo. Ji pastebėdavo, bet ne visada sakydavo. Vakarais žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris herojus teisus. Kartais jau paleisdavo burną pasakyti „štai ir mes taip“, bet prisimindavo jų taisyklę ir pasilikdavo iki ketvirtadienio. Kartą ji maišydama sriubą pajuto, kaip jis prieina iš nugaros ir apkabina už liemens. Šiaip sau, be progos. – Kas atsitiko? – paklausė ji, neatsisukdama. – Nieko, – atsakė jis. – Treniruojuosi. – Kame? – nustebo ji. – Prisilietimuose, – tarė. – Kad būtų ne tik pagal tvarkaraštį. Ji šyptelėjo, bet neatsitraukė. – Įskaitysiu, – atsakė. Po mėnesio jie vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis tarp jų. – Tęsiam? – paklausė jis. – O kaip tu manai? – atsakė ji. Jis pažvelgė į baltą apvalų korpusėlį, jos rankas, savo kelius. – Manau, taip, – pasakė. – Dar neišmokome. – Niekada neišmoksime, – gūžtelėjo ji. – Tai ne egzaminas. Tai… kaip valytis dantis. Jis nusijuokė. – Romantiškas palyginimas. – Bet aiškus, – atsakė ji. Ji pasuko diską ant „10“ ir padėjo laikmatį atgal. – Gal šiandien be griežtumo? – pasiūlė. – Jei nukrypsim – grįšim. – Be fanatizmo, – sutiko jis. Ji įkvėpė. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė lengviau. Ne visur, bet… kaip nebebūčiau nematoma. Pats pradėjai sakyti, klausti. Matai. Jis truputį sutriko. – Man svarbu, – tęsė, – kad neapleistume to, kai pagerės. Kad negrįžtume prie senos tylos iki sprogimo. Jis linktelėjo. – Noriu, – tarė, – kad po metų galėtume pasakyti: tapome atviresni. Ne tobuli, ne besipykstantys, tik atviresni. Laikmatis tikėjo. Jis klausėsi ir nesinorėjo juokauti. – Viskas, – baigė, kai sučirkštė. – Dabar tu. Jis paėmė laikmatį, pasuko diską, paleido. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė baisiau. Anksčiau galėjau slėptis už tylos, dabar tenka kalbėti. Baisu ką nors ne taip pasakyti, įskaudinti. Ji klauso, šiek tiek pakreipusi galvą. – Man svarbu, – tęsė, – kad prisimintum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes, tai ne prieš tave. Tai tiesiog apie mane. Padarė pauzę. – Noriu, – tarė, – kad laikytumėmės šios taisyklės. Kartą per savaitę – sąžiningai ir be kaltinimų. Net jei kartais išslystam. Kad tai taptų mūsų bendru susitarimu. Laikmatis sučirkštė. Jis išjungė jį nelaukdamas kito signalo. Pasiliko tylėdami. Virtuvėje kažkas spragtelėjo – baigė virti virdulys. Už sienos kaimynai juokėsi, trinktelėjo laiptinės durys. – Žinai, – tarė ji, – vis galvodavau, kad reikia vieno didelio atvirumo. Kaip kine. Kad viskas pasikeistų. O gaunasi… – Kad tiesiog kas savaitę po truputį, – užbaigė jis. – Taip, – linktelėjo ji. – Po truputį. Jis žiūrėjo į jos veidą. Raukuliai niekur nedingo, nuovargis irgi. Tačiau žvilgsnyje buvo kažkas daugiau, ko iškart neįmanoma įvardyti. Galbūt – dėmesys. – Einam arbatos, – pasiūlė jis. – Einam, – sutiko ji. Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo šalia cukrinės, neslėpdama į stalčių. Jis užpylė vandenį į arbatinuką, užkaitė, uždegė dujinę. – Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, – tarė ji, rankomis atsirėmusi į stalą. – Galiu vėluoti. – Tada perkelsim į penktadienį, – atsakė jis. – Nesvarbu aptarti rimtų dalykų, kai pavargusi. Ji pažvelgė ir nusišypsojo. – Sutarėm, – ištarė. Jis atidarė spintelę, išėmė du puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje vanduo jau ėmė burbuliuoti. – Druską kur padėti? – staiga paklausė, prisimindamas pirmąjį pokalbį. Ji atsisuko, pamatė indelį jo rankose. – Ten, kur ieškau, – automatiškai atsakė, paskui susimąstė ir pridūrė: – Ant antros lentynos, kairėje. Jis padėjo indelį į nurodytą vietą. – Supratau, – tarė. Ji priėjo arčiau, palietė jo petį. – Ačiū, kad paklausei, – tyliai ištarė. Jis linktelėjo. Virdulys ūžė garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.