Žinai, vakar sėdėjau namie, ir prisiminiau savo močiutę. Kaip ji kadaise vakarodavo prie lango savo mažame bute Vilniuje. Lauke anksti temo, o balkone virš jos keistai mirgėjo gatvės žibintas tai švietė, tai išsijungdavo, lyg būtų pavargęs. Kieme per pusnis slinko vieniši pėdsakai šuo kažkoks, žmogus paskubomis. Tolumoje girdėjosi, kaip kiemsargė trumpam sustoja, nubraukdama sniegą nuo laiptų, paskui vėl tyla.
Ant palangės jos akiniai plonu rėmeliu ir senas, porą kartų nukritęs telefonas su suskilusiu ekranu. Dažniausiai jis drebėdavo, kai artimieji šeimos pokalbių grupėje siųsdavo nuotraukas ar žinutes, bet šiandien tylėjo. Namai nėrė į tylą, tik sieninis laikrodis garsiai tiksėjo, lyg žymėtų ne sekundes, o išgyventą laiką.
Močiutė pakilo, nuėjo į virtuvę, įjungė šviesą gelsva lemputė ant lubų nuleido ratą. Ant stalo bliūdelis su atšalusiomis varškės virtiniais, uždengtas lėkšte: gal kas ateis, pagalvojo ir ryte išvirė, bet niekas neužėjo.
Prisėdo, paėmė virtinį, atsikando guma, ne maistas, bet mesti gaila. Užsipylė arbatos iš seno, dar tarybiniais laikais pirkto emaliuoto virdulio, klausėsi, kaip vanduo teka į stiklinaitę, ir netikėtai pati sau atsiduso tuo sunkiu, susikaupusiu atodūsiu, kai atrodo, kad kažkas slegiančio išplaukia ir nutūpia greta ant taburetės.
Ką aš čia vėl dejuoju, pagalvojo. Visi gyvi, ačiū Dievui. Stogas virš galvos, pensija į eurus perskaičiuota, ko dar norėt? O vis tiek…
Galvoje ėmė suktis paskutinių pokalbių nuotrupos. Dukros balsas, įtemptas, lyg gitara besiveržianti sprogti: Mama, nebegaliu taip su juo. Vėl viskas kartojasi… Ir žento, tokio pusiau pašaipaus: Ji tau skundžiasi? Pasakyk jai, pasaulis ne pagal ją sukasi. Ir Ernestas, anūkas: į tavo Kaip ten sekasi, Ernestai? tik trumpas Nu, nors anksčiau pusę dienos tau pasakodavo apie mokyklą ir draugus. Dabar jau suaugo, aišku… Bet kažkodėl skauda.
Niekas nebarasi jos akivaizdoj, nesitranko durimis. Bet tarp sakinių stovi kažkokia neregima siena. Maži durkliai, nutylėjimai, nuoskaudos, kurias visi slapčia nešiojasi. Ji pati, lyg stovėtų tarp dviejų krantų tai prie dukros, tai prie žento, vis bijodama ką nors ne taip ištarti. Kartais atrodo, kad ji pati kalta ne taip auklėjo, ne taip patarė, ne taip nutylėjo tada, kada reikėjo.
Gurktelėjo arbatos, timptelėjo lūpą nusidegino, ir staiga prisiminė, kaip kai Ernestas buvo mažas, jie kartu rašė laišką Kalėdų Seneliui. Jis, nerišlia dukra: Atnešk, prašau, konstruktorių ir kad mama su tėčiu nesipyktų. Tada ji pasijuokė, paglostė jam galvą Kalėdų Senelis viską girdi, pamatysi. Dabar dėl to prisiminimo kiek gėda apgavus atrodė vaiką. Mama su tėčiu taip ir neišmoko nesipykti, tik garsiai nebesigirdi.
Atstūmė arbatą, perbraukė stalą servetėle, nors čia ir taip tvarkinga. Nuėjo į kambarį, įjungė stalinę lempą šviesa krito ant seno rašomojo stalo, prie kurio dabar vos beprisėda. Daugiau bendrauja per telefoną: žinutės, šypsenėlės, balso pranešimai. Bet tušinukas vis dar guli stiklinėj šalia bloknoto.
Pastovėjo, žiūrėdama į tuos rašymo reikmenis, ir staiga šmėkštelėjo mintis: O jei…
Kvailoka, vaikiška parašyti laišką. Tikrą, popierinį. Ne dėl dovanos. Tiesiog paprašyti. Ne žmonių, kuriems kiekvienas turi savo sąskaitų, o kažko, kas niekam nieko neprivalo.
Ji nusišypsojo sau: seniokė, išprotėjo laiškas Kalėdų Seniui! Bet ranka pati išsitraukė bloknotą.
Ramiai susitvarkė akinius, pasiėmė rašiklį. Pirmas puslapis prirašytas pervertė, rado tuščią. Kiek padelsė, tada kruopščiai užrašė: Brangus Kalėdų Seneli. Rankos drebėjo. Gėda buvo, tarsi kas stebėtų per petį. Apsidairė: tuščias kambarys, dailiai paklota lova, uždarytas spintos duris nieko.
Na ir gerai, pusbalsiu sumurmėjo ir tęsė: Žinau, kad tu vaikams, o aš jau sena. Bet neprašysiu nei kailinių, nei televizoriaus. Visko turiu, ko reikia. Tik vieno norėčiau: atnešk ramybės mūsų šeimai. Kad duktė ir žentas nesipyktų, kad anūkas nebūtų toks tylus, svetimas. Kad galėtume visi prie stalo susėsti ir nebijoti pasakyti ką nors ne taip. Suprantu, kad žmonės patys kalti bet gal gali nors truputį padėti? Neprašyčiau, jei nereikėtų, bet vis tiek prašau. Jei gali, padėk mums girdėti vienas kitą. Su pagarba, močiutė Ona.
Perskaitė parašytą žodžiai atrodė naivūs, lyg pirmoko piešiniai. Bet nebraukė lauk. Pasidarė lengviau, tarsi išsipasakojo kažkam, kas tikrai išklausys.
Sulenktą lapą palaikė delnuose. Kur jį dabar dėti mesti per langą? Į pašto dėžę? Keista. Atsiminė: rytoj juk vis tiek eis į parduotuvę ir paštą, sumokėti už butą, gal įmečiau kur nors… Visur dabar tie Kalėdų Senelio pašto dėžės stovi.
Laišką įdėjo į mažą piniginės skyrelį, šalia pensijos kortelės ir sąskaitų kvitų. Išjungė šviesą. Namie vėl tiksėjo laikrodis, ji atsigulė, ilgai vartėsi, klausydamasi nakties, pagaliau užmigo.
Ryte išėjo ankščiau nei įprastai. Lauke buvo slidu, sniegas po kojomis girgždėjo. Prie durų kaimynė su šuneliu, pasikalbėjo: Kaip sveikata, Onute? Ačiū, vis dar paeinu!. Nusišypsojo viena kitai, ir Ona nužingsniavo toliau, ranka spaudžianti rankinuko dirželį.
Pašte šurmulys, eilėj lėtai linko prie langelio, kur renkamos įmokos. Stovi gale, išsiima kvitus, sulenktą laišką. Kalėdų Senelio dėžės nė kvapo, tik paprastos metalinės pašto dėžutės bei lentyna su atvirukais ir vokais.
Ona sutriko. Na ir sugalvojau… Galėjo tiesiog išmesti į šiukšlių dėžę, bet ranka neapsivertė. Atgal įdėjo į skyrelį, apmokėjo sąskaitas, išėjo laukan.
Prie pat pašto kioskas, žaislai, blizgučiai. Prie jo priklijuota kartoninė dėžė Kalėdų Senelio laiškai. Tik tuščia, matyt, pardavėja ką tik nuplėšė lipnią juostą.
Jau viskas, – pasakė pardavėja, pastebėjusi Onutės žvilgsnį, – vakar buvo paskutinė diena. Dabar jau vėlų. Ona tik linktelėjo: kur jau jai skubėti. Padėkojo, nieko ir nepaklausus, ir nužingsniavo namo. Laiškas liko rankinuko skyriuje kaip nedidelis, bet nelengvas gumulėlis kišenėje nemalonu, bet negali išmesti.
Namie nusiauto, kabo paltą, padėjo rankinuką ant taburetės, produktai laukė, kol bus sudėti į šaldytuvą. Telefone pyptelėjo žinutė dukra rašo: Mama, labas. Savaitgalį užsuksime pas tave, gerai? Ernestas mokyklai kažko nori, sako, kad pas tave tų senų knygų pilna.
Viduje kažkas susitraukė ir bematant atlaisvėjo: Vadinasi, atvyks. Vadinasi, dar ne viskas taip blogai. Greitai atrašė: Žinoma, laukiu. Nusinešė pirkinius į virtuvę, užkaitė sultinį. Laiškas taip ir liko rankinuke, pamirštas ant taburetės.
Šeštadienio vakarą koridoriuj subildėjo žingsniai, durys stipriai užsitrenkė. Ona pažvelgė pro akutę pažįstami siluetai: dukra su maišu, žentas su dėže, Ernestas su kuprine. Pilkas, aukštas, gerokai ūgtelėjęs, šypsena pačioj kepurės paraštėj.
Labas, močiute, sumurmėjo ir pasilenkė pabučiuoti į skruostą, nes kitaip galva nebūtų tilpusi pro duris.
Eikit, eikit, Ona nerimastingai, nusiaukit, šlepetes atnešiau.
Koridoriuj iškart tapo ankšta ir triukšminga. Kvepėjo lauku, sniegu ir kiekvienas atnešė savitą kvapą iš maišo sklido pyrago aromatas. Žentas paburnojo dėl purvino laiptinės, Ernestas silentiai nulingavo į kambarį.
Mama, mes neilgam, sakė dukra dėdama maišą ant grindų. Rytoj pas jo tėvus, pameni?
Atmenu, atmenu, linktelėjo Ona. Einam virtuvėn, sriubos išviriau.
Pasiskirstė nelygiai: žentas prie lango, dukra šalia, Ernestas priešais Oną. Sriuba garavo, šaukštai žvangsėjo į lėkštes. Pirmi žodžiai riedėjo be uogienių apie darbą, kamščius, maisto kainas. Po pokalbiu virė kažkoks stiprus, bet tylus nuovargis.
Ernesto, tu gi dėl mokyklos kažko norėjai? priminė dukra, kai ištuštėjo lėkštės.
A, jo, Ernestas, rodos, pabudo. Močiute, turi senų istorijos knygų? Mokytoja sakė, galima papildomai paskaityt.
Aišku, turiu, ant lentynos pilna. Einam, parodysiu.
Jie dviese išėjo į kambarį. Močiutė uždegė lempą, pasistiprino prie viršutinės spintos lentynos su aptrintomis knygomis.
Va, žiūrėk, Jenksavo tomus, vartojo nugarėles. Čia apie pokarį, čia apie partizanus, o čia atsiminimai. Ką tau reikia?
Pats nežinau, truktelėjo pečiais Ernestas, noriu ką nors įdomesnio, kad nenuobodu būtų.
Jis stovėjo šalia, šiek tiek palenkęs galvą, staiga Ona pamatė tame dideliame vaikinuke tą berniuką, kuris kadaise ant jos kelių sėdėdavo ir be galo klausinėdavo. Dabar jis tylėjo, bet jo akys paraudo.
Šitą imk, pakišo knygą su išblukusiu viršeliu. Labai gyvai, pati skaičiau jaunystėje.
Pasiėmė ją, pervertė lapus.
Ačiū, močiute.
Pasikalbėjo dar apie istorijos mokytoją, kuris šiaip nieko, bet kartais perlenkia. Močiutei buvo gera tiesiog klausyti.
Netrukus į kambarį kyštelėjo galvą dukra:
Ernestas, po pusvalandžio važiuosim, susidėk daiktus.
Ok, sumurmėjo, įgrūdo knygą į kuprinę ir išėjo į koridorių.
Išėjimo ritualas vėl triukšmingas: maišeliai, striukės, šalikai, Nepamiršk paskambinti, Atnešiu kitą kartą, Parodysiu. Ona juos išlydėjo, stovėjo kambaryje, kol liftas nusileido, sugrįžo namo.
Tylėjimas užgriuvo vos užsidarė durys. Virtuvėje tvarkė stalą ant taburetės, kaip ir ankstesnį rytą, rankinukas, o jame laiškas. Ranka automatiškai palietė skyrelį, pasvėrė sulenktą lapelį. Trumpam norėjosi jį suplėšyti, bet tik giliau įkišo ir užtraukė užtrauktuką.
Nežinojo, kad tuo metu, kai ji buvo knygų ieškoti, Ernestas, tempdamas kuprinę, netyčia pamušė jos rankinuką kojomis iš kišenėlės kyštelėjo sulenktas popierius su užrašu Brangus Kalėdų Seneli. Ilgai nesigilino šalia vyko suaugusių šurmulys. Bet tas užrašas įstrigo.
Vakare, jau grįžęs namo, ruošdamas knygas pamokoms, Ernestas prisiminė tą lapelį. Pagalvojo: keista, kad močiutė, jau sena moteris, rašo laišką Kalėdų Seneliui. Iš pradžių buvo juokinga, paskui kažkaip liūdna.
Kitą dieną su tėvais važiavo pas giminaičius, valgė salotas, klausėsi suaugusių kalbų, naršė telefone, bet galvoje vis sukosi ta balta popieriaus atplaiša.
Po kokių poros dienų, grįždamas iš mokyklos, parašė močiutei žinutę: Močiute, užsuksiu pas tave, gerai? Dėl istorijos dar noriu šį tą pažiūrėt. Ji atrašė labai greitai: Žinoma, laukiu.
Užėjo po pamokų, kumštinėje prie kuprinės kišeniuko, ausinėse muzika. Laiptinėje sklido virtų kopūstų ir Cif kvapas. Duris močiutė atidarė vos paspaudus skambutį, lyg ir laukė prie pat.
Užeik, Ernesti, nusirenk. Keptinių blynų prikepiau, pasako ji, traukiasi artyn.
Numetė striukę, patupdė kuprinę ant tos pačios taburetės rankinuko skyrelis kiek pravertas, balto popieriaus kampelis vėl žvelgė lauk. Viduje suspaudė.
Kol Ona virtuvėje ruošė blynus, jis tyliai pasilenkė, apsimesdamas, kad tvarkosi batų raištelius, ir ištraukė lapą. Pulsas šoktelėjo. Žino, kad negražu, bet negalėjo susilaikyti.
Lapą įkišo į džemperio kišenę, grįžo į virtuvę.
O, blynai, pasakė kaip įprasta. Super.
Valgė, kalbėjosi apie mokyklą, orą, apie tai, kad greit atostogos. Močiutė vėl klausė, ar šilta, ar skylėtų batų tarp kojinių nėra. Jis juokais atkirto, kad nieko baisaus.
Vėliau dar pavarė knygą, kurią buvo išsiėmęs, išėjo kaip visada ne per daug ilgai, kad nekiltų klausimų.
Tik namie, užsirakinęs kambaryje, išsidėstė ant lovos iš džemperio kišenės ištraukė laišką. Kiek apglamžytas, kampeliai įlinkę. Raštas tvarkingas, su senoviškomis kilpomis.
Skaitydamas iš pradžių pasijuto lyg šnipinėtų žaidžia svetimais jausmais. Bet kai rado tą eilutę kad anūkas nebūtų toks tylus, svetimas, kažkur viduj susitraukė. Prisimena, kaip dažnai pastaruoju metu į klausimus tik sumurma, atmeta. Ne iš nemalonumo, o nesinori nuovargis, neturi nuotaikos ar laiko, vis kas nors trukdo. Bet ji tai supranta kitaip…
Perskaitė laišką iki galo apie bendrą stalą, apie norą girdėti vienas kitą. Pajuto tokį švelnumą močiutei, kad būtų dabar pat apsikabinęs ir pasakęs, jog viskas bus gerai bet iškart pasidarė gėda dėl patoso.
Atsilošė, žiūrėjo į lubas. Laiškas šalia baltas lopinėlis ant tamsios lovos užtiesalo.
Ir ką dabar? Pasiūlius parodyti mamai ar tėčiui, vėl prasidėtų: Ką ji išsigalvoja, kam rašo tokius dalykus. Arba įsižeistų. O jei atnešus atgal močiutei, apsimestum, kad atsitiktinai radęs dėl to irgi gėda.
Skambinęs mamai per vakarienę vos kelis kartus norėjo pasakyti: Mama, gal šventėms pas močiutę?, bet kiekvieną kartą sutrukdydavo tėtis apie pažymius klausinėja, mama apie darbą. Galiausiai valgyti baigė tylėdamas.
Naktį ilgai kankinosi. Laiškas gulėjo stalo stalčiuj, tvarkingai sulenktas. Mintis apie jį neišmetama iš galvos.
Kitą dieną pertraukos metu pasisakė draugui, neva rado močiutės laišką Kalėdų Seneliui. Šis nusijuokė:
Va čia tai bajeris, maniškis išvis niekuom netiki, tik pensija rūpi.
Nesijuok, pyktelėjo Ernestas, pats nustebo dėl savo tono.
Draugas gūžtelėjo ir pakeitė temą. Ernestas liko su savo keistu sunkumu.
Vakare rinko močiutės numerį, bet padėjo, nesulaukęs tono. Atidarė šeimos pokalbių Messengerį, perskaitė paskutinius žinutes salotos foto, bajeriukas apie kamščius, pakvietimas į įmonės balių. Viskas lyg viršuje slysta, saugu, nieko asmeniško.
Pabandė parašyti: Mama, o gal Naujuosius pas močiutę, ką? Bet ištrynė nespėjęs nusiųsti tik pagalvojo, kad mama pasakys: Jau susitarėm eiti pas tėčio tėvus. Ir liks vėl ginčas, nemalonumas.
Išsitraukė iš stalčiaus laišką, vėl perskaitė. Užkliuvo už žodžių apie bendrą stalą. Ir tada atėjo kvaila, bet drąsi mintis.
Ne Naujieji: tiesiog vakarienė. Be preteksto. Na, beveik be preteksto.
Užėjo pas mamą į kambarį, kai ši kažką rašė kompiuteriu.
Mama, pradėjo nuo slenksčio. Gal gal visi pas močiutę nueitume? Na, kad būtų šiaip vakarienė, ne trumpam, normalesnė. Galėčiau padėti pagaminti.
Mama iškėlė antakį.
Tu? Gaminti? Įdomu čia. Bet nėra laiko. Tėtis vėlai grįžta, o man ataskaita.
Gal savaitgalį? nenusileido jis. Vis tiek drybsom namie.
Mama atsiduso, atmetė galvą į pagalvę.
Ernestai, nežinau. Tavo tėčiui vėl bus ne į temą, jam reikia pailsėti. Ir šiaip…
Mama, pertraukė, pats nustebęs savo drąsa, ji viena namie. Juk pati sakei. Tiesiog kartą. Be progos.
Mama trumpam nužiūrėjo jį rimčiau.
Gerai, pagaliau tarė. Pasikalbėsiu, gali taip būti.
Ernestas išėjo, pajuto, kaip užkaito. Tai buvo keistas ir novatoriškas žingsnis ne kažin koks didvyriškumas, bet vis tiek…
Vėliau girdėjo, kaip virtuvėje tėvai šneka:
Jis pats prašė, mama nustebus. Įsivaizduoji?
Ką ten veikt, sumurmėjo tėtis. Vėl kalbos apie sveikatą, pensiją.
Jai vienai, pridūrė minkštai mama. Ir sūnui gal ne dzin…
Pašmėžavo tyla, tada tėtis pragriuvo:
Gerai, šeštadienį važiuosim.
Ernestas grįžo į kambarį lyg po pergalės.
Kitą dieną pats paskambino močiutei.
Labas, močiute. Mes šeštadienį užsuksim, pasėdėsim ilgiau. Gal atvažiuosiu anksčiau, padėsiu pagaminti?
Trumpa pauzė.
Aišku, laukiu. Ką gaminsim?
Nesvarbu. Galiu salotų pjaustyt, ar bulvių nuskust.
Salotų nepjaustei dar išmoksi, nusijuokė.
Šeštadienį atvyko anksčiau, su dviem maišais produktų, kuriuos kartu su mama nusipirko.
Oho, nustebo močiutė. Ką, visą kuopą maitinsim?
Geriau tegu lieka, numojo ranka.
Abu skuto bulves, pjaustė daržoves. Močiutė žiūrėjo, kaip jis laiko peilį, vis pataisydavo:
Ne taip laikyk, dar pirštą įsipjausi.
Viskas bus gerai, burbėjo, bet klausė.
Virtuvėje kvepėjo svogūnais, kepama mėsa, radijas tyliai birbė fone. Už lango pradėjo žiemiškai tamsėti, žmonės skubėjo savais reikalais.
Močiute, staiga tarė, nenuimdamos akių nuo daržovių, tu vis dar tikiesi Kalėdų Senelio?
Močiutė taip krūptelėjo, kad šaukštas iš rankos dunkstelėjo į keptuvę. Minutę tylėjo, net radijas lyg pritilo.
Kodėl klausi? atsargiai, neatsisukdama.
Šiaip. Mokykloj ginčijomės.
Ji pavartė mėsą, išjungė viryklę, atsisuko.
Vaikystėj tikėjau. Vėliau gal jis yra tik kitoks, nei per televiziją rodo. O tu?
Nieko, greit sumurmėjo Ernestas. Šiaip keista gal ir gerai, jei jis būtų.
Tylėjo, sugrįžo prie bulvių. Viduje Ernestas drebėjo. Neišdrįso papasakoti apie laišką, bet pokalbio jau užteko, lyg abu žinotų slaptą temą neišsakę žodžiais.
Vakarop atėjo tėvai. Tėtis kiek pavargęs, bet nepikti; mama atnešė pyragą, keptą iš ryto.
Oho, linksmai stebėjosi tėtis žiūrėdamas į stalą. Čia visiems aplinkiniams?
Tai jūsų sūnus padėjo! šyptelėjo močiutė.
Rimtai? nusistebėjo tėtis. Šaunuolis.
Nieko tokio, dar nenumiriau, burbtelėjo Ernestas.
Sėdo valgyti. Pirmas minutes kažkas tvyrojo ore, visi tarsi rinko žodžius bet bendra vakarienė atpalaidavo. Pradėjo prisiminti juokingas istorijas iš dukros vaikystės, tėtis šmaikštavo apie darbą, Ninočka (taip ją vaikystėje vadindavo šeimoje) šypsojosi žiūrėdama į dukrą.
Ernestas žiūrėjo į juos ir mintyse kartojo laiško žodžius apie bendrą stalą, apie norą būti kartu. Atrodė, kad tarp juokų, trapios tylos ir žvilgsnių vyksta didžioji kalba apie žmonių supratimą.
Vienu metu mama, pildydama arbatą, sako:
Atsiprašau, mama, kad taip retai užsukam. Mes vis bėgime…
Tai buvo ne pasiteisinimas, o tarsi prisipažinimas. Ona nuleido žvilgsnį, ranka perbraukė puodelio kraštą.
Suprantu, švelniai ištarė. Jūs turit savo gyvenimą. Neįsižeidžiu.
Ernestas pajuto dūris giliau žino, kad vis tiek jai liūdna, net jei nesako. Bet jos intonacijoje ne priekaištas, o noras neužspausti.
Vis tiek, tyliai įsiterpė jis, kartais galima. Ne šventė, o šiaip.
Abu suaugusieji atsisuko į jį, bet jis užsispyręs tęsė:
Juk šiandien buvo gerai.
Tėtis nusišypsojo, bet be ironijos.
Buvo, tarė. Tikrai.
Mama linktelėjo.
Pasistengsim, pasakė, ir balsas jos nuskambėjo kažkaip kitaip, tarsi būtų pasiruošusi pabandyti iš naujo.
Vėliau pokalbiai nukrypo į Ernesto ateitį, ginčijosi dėl korepetitorių naudos, Ninočka bandė suprasti tuos internetinius mokymus atsiliko nuo laikų, bet klausėsi su šypsena.
Kai pradėjo rengtis namo, vėl triukšmas, šalikas, pirštinės. Tėtis padėjo močiutei užkelti sunkų puodą, mama visą laiką kažką dėliojo ant stalo.
Mama, besisiepdama pirštines, sumurmėjo dukra, kitą kartą vėl galim šitaip. Pasakysiu iš anksto, gerai?
Gerai, linktelėjo Ona, tik džiaugsiuos.
Ernestas stabtelėjo koridoryje. Prie stalo, šalia bloknoto ir tušinuko, laiško jau nebebuvo seniai jau guli jo kišenėj, saugus, sulankstytas. Negrąžino, ir nenorės daugiau. Ten tiek daug pasakyta, kad pakanka, kad būtų šalia, kišenėj, kaip priminimas.
Močiute, tyliai tarė jau išeinant, jei tik ką nors nuo mūsų nori pasakyk mums, mums rašyk, nereik nei Kalėdų Senelio.
Ona nustebo, tada žvilgsnyje sušvito švelnumas.
Gerai, šyptelėjo. Jei reikės pasakysiu.
Jis palinksėjo, išėjo. Durys užsidarė, liftas pajudėjo žemyn.
Ona liko vienui viena. Nuėjo į virtuvę, prisėdo ant taburetės. Ant stalo lėkštės, puodeliai, pyrago trupiniai. Dar kabėjo virtuvėje kepsnių ir arbatos kvapas. Ji perbraukė staltiesę, nuvalė trupinius.
Viduje buvo kažkaip kitaip. Ne džiaugsmas, ne triumfas ramus vėsumos gūsis: tarsi būtų pravėrusi orlaidę ir įleido šviežio oro. Konfliktai niekur nedingo žino, kad dukra su žentu dar ginčysis, o Ernestas turės savų paslapčių. Bet prie šio stalo šiandien jie buvo tarsi žingsneliu arčiau vienas kito.
Prisiminė savo laišką. Kas su juo dabar gal rankinuke, gal pamestas, gal kas rado… Ir staiga pasidarė visai nesvarbu.
Prisiartino prie lango. Kieme po žibintu vaikai voliojosi sniege, lipdė ką tik nori. Vienas, raudona kepure, garsiai juokėsi, balsas skambėjo iki trečio aukšto toks aiškus.
Močiutė priglaudė kaktą prie šalto stiklo, vos kilstelėjo lūpų kampučius. Kaip atsakydama kažkam brangiam, už lango.
O Ernesto striukės kišenėje, namų koridoriuje, gulėjo sulenktas laiškas kartais jis išsitraukdavo, perskaitydavo kelias eilutes ir vėl įkišdavo. Ne kaip maldą stebukladariui, o kaip priminimą apie žmogų, kuris išverda tau sriubos ir lūkuriuoja skambučio.
Jis nepasakojo apie laišką niekam. Bet kai kitą sykį mama pasakė neturiu jėgų važiuot šįkart pas močiutę, Ernestas ramiai atsakė:
Aš užsuksiu vienas.
Ir užsuko. Ne šventei, ne dėl progos, tiesiog šiaip. Tai ne stebuklas, tik mažas žingsnis atgal į taiką, kurios kažkas kadaise labai nuoširdžiai prašė ant langeliais suskirstyto lapo.
Močiutė, atidarydama jam duris, nusistebėjo, bet nieko nekniso. Tik pasakė:
Užeik, Ernestai, kaip tik arbata užkaista.
Ir to jau pakako: kambary tapo šiek tiek šilčiau.
