Linas gyveno senoje Vilniaus mikropolio namų blokų šešiasdešimtaukštėje, kurioje sienos plonos kaip popierius, o kiekvienas kaimyno kosėjimas aidėjo per radiatorius.
Jis nebėrėjo, kai viršutinis butas švilpė duris, nekreipė dėmesio į kaimynų šurmulį dėl baldų perstatymo ir net nepastebėjo, kaip senos močiutės puslankio televizorius švilpėjo naktį.
Tačiau tai, ką nuolat darė viršutinis kaimyn Rimantas priverdavo Lino kantrumą lūžti. Kiekvieną šeštadienį tas nepakviestas be jokios baimės įsivėlė į butą su grąžtve ar plaktuku. Kartais tai buvo devynios valandų ryto, kartais dvylikąvalandės vakaro, bet visada savaitgaliais, kai Linas tik norėjo išsimiegoti.
Iš pradžių Linas, žmogus be konfliktų, bandė šį triukšmą priimti su nusiminimu: Gal tai remontas trunka ilgai gal galime suprasti galvojo jis, sukdamas galvą šalia pagalvės. Bet savaitės tekėjo, o plaktuko garsas nuolat jį pažadino.
Triukšmas ateidavo kaip trumpi pulsai arba ilgi varpeliai, tarsi Rimantas pradėtų darbą, staiga sustabdytų ir vėl grįžtų prie jo. Kartais erzinantys ausų švilpimai skambėjo ne tik rytais, bet ir viduryje darbo dienos, apie septynią vakaro, kai Linas grįždavo namo svajodamas tylos. Kiekvieną kartą jam norėjosi pakilti ir pasakyti Rimantui viską, ką galvoja, bet nuovargis, tingumas ar paprasta nenorėjimas konfliktų jį stabdė.
Vieną kartą, kai grąžtve vėl pradėjo šniokšti virš galvos, Linas nebeliko ramus ir skubėjo į viršutinį aukštą. Jis beldė į durų varstyklę, gavo atsilikų tik šaukiantis plaktukas tęsė rėkti į galvą.
Vieną dieną aš! išslykaujo Linas, bet žodžiai liko nebaigti. Jo galvoje šokiruojančios vizijos šokiravo: nuo butų įėjimo bloko uždarymo iki dar išradingesnių sprendimų skųstis policijai, kviekti sargą, užpildyti ventiliaciją putų. Kartais jis įsivaizduodavo, kaip Rimantas pagaliau supranta, jog jau pavargęs, išsikiša ir atsiprašo, ar net išsikelia iš pastato. Bet svarbiausia kad jis tiesiog sustotų grąžti!
Šis triukšmas tapo Lino nešališkumo simboliu. Jis nuolat galvojo: Bent kas nors šioje namų bendrijoje pakiltų ir sustabdytų šitą beprotybę! bet visi liko savo kampeliuose.
Ir štai atėjo akimirka, ko Linas niekada nesitikėjo.
***
Vieną šeštadienį jis pabudo ne nuo triukšmo, o nuo visiškos tylos. Jis ilgai gulėjo, klausydamasis, kada vėl išgirs šį prakeiktą aparatinį švilpimą. Bet tyla buvo tanki, rami, beveik jausminė.
Sugriuvo! sušuko jo mintyse Arba šis žiaurusis išvyko?
Diena prabėgo su neįprastu laisvės jausmu. Dulkių siurblys šniokščio vėl tyliai dirbo, vandens puodas dundėjo švelniai, o televizoriaus garsas nebelindo su lubomis. Linas sėdėjo ant sofos, plačiai šypsodamasis, tarsi vaikas.
***
Sekmadienį buvo tylu, įskaitant ir pirmadienį, antradienį, trečiadienį triukšmas, lyg iškirptas iš jo gyvenimo. Viršutinis tyla išliko beveik savaitę. Linas nebeieško priežasčių: remontą, poilsį ar atsitiktinumą. Šioje pertraukos akimirkoje skambėjo kažkas nenatūralaus, nerimo.
***
Jis stovėjo prieš Rimanto duris, rinkdamas drąsą, galvodamas: kodėl tai daryti? Ar norėti patvirtinti, kad viskas gerai? Ar tiesiog patikrinti, ar neapgaudinėjau savęs? Jis paspaudė durų skambutį.
Durys atsivėrė beveik iškart ir jis iškart pajuto, kad kažkas negerai. Prie slenksčio stovėjo nėščia moteris, veidas blyškus, akių vokių patinę. Jį anksčiau matė keletą kartų, bet dabar ji atrodė senesnė, kaip būtų senėjusi keliais metais.
Jūs Rimanto žmona? paklausė Linas atsargiai.
Moteris linktelėjo galvą.
Kas nutiko? Aš… jau seniai negirdėjau… jos balsas susmuko, o žodžiai pasikabino ant gerklės.
Moteris nuslinko žingsnį atgal, leisdama jam įeiti. Staiga sklido tylas balsas:
Lėšų… nebėra.
Linas iš karto nesuprato, ką tai reiškia. Kelios sekundės prireikė, kol žodžiai susijungė į visumą.
Kaip kada?
Praėjusią šeštadienį, anksti ryte. ji nuplašė ašarą. Sužinojau… šį amžiną remontą… jam tapo per daug. Visą savaitę dirbo, o savaitgaliais tik darė. Tą dieną jis kėlėsi anksčiau nei aš, norėjo pabaigti kūdikio lovytę. Skubėjo, bijojo nepavykti
Ji pakėlė ranką į butą. Prie sienos stovėjo pusiau išpakuota vaikų lovytė, instrukcijos, paketų medžiagos ir maži detalių gabalėliai, išdėstyti tvarkingai ant grindų.
Jis tiesiog… nukrito, šnabždėjo ji. Širdis. Aš dar nebuvo pabudusi.
Linas stovėjo, tarsi įsitvirtinęs į grindį. Žodžiai lėtai, sunkiai prasiskverbė į jo sąmonę.
***
Triukšmas… tas pats, kuris taip jį erzino, kas savaitę jį pažadino! Linas nusileido žvilgsnį jis susidūrė su dėžute, kurioje buvo smulkios varžtų dalelės, šešiakampiai rakteliai, lipdukai su detalės numeriais. Viskas tvarkingai išsidėstęs taip daro tik tie, kurie tikrai nori ką nors svarbaus.
Ar gal galėtume ką nors padėti? pradėjo Linas švelniai, bet moteris nuslinko galvą:
Ačiū, nieko nebereikia.
Linas išeina beveik ant pirštų galų, tarsi išsitraukęs skausmą. Jis lėtai leidžiasi laiptų, laikydamasis už turėklų. Kiekvienas žingsnis skambėjo nuogirdžiu kaltės jausmu, be jokios konkrečios formos, bet degiančiu.
***
Namų viduje jis pakėlė akis į lubas. Tyla buvo storai, tarsi įkaitęs kaltinimas. Galbūt tai buvo tai, kad Linas nepažįstojo Rimanto tikrai? Jis nepaklausė, tik piktavo, kad jam trukdo miegoti. Dabar…
Dabar jo nebe. Bet yra moteris, kuri verkia jo praradimą. Netrukus pasils gimdymas be tėvo. Ir lovytė, kurią norėjo surinkti, liko nepabaigta.
Reikėtų apsilankyti pas jos, pagalvojo Linas, padėti. Ji tikriausiai nesugebės patys.
***
Vakarą jam pasiekiant, mintys nuramėjo, bet Linas vėl pažvelgė į lubas, kur vis dar karaliauja mirtina tyla. Jis sėdėjo pusiau apšviestoje virtuvėje ir pajuto, kad šiandien jam nebus lengva užmigti. Jis pakėlė galvą, belkso į viršų, paspaudė durų skambutį. Durys atsidarė, moteris pakėlė įkyriai pakeltas antakiai jos veidas iš tikrųjų nesitikėjo jo.
Linas, jausdamas šiek tiek gėdą, tyliai sakė:
Atsiprašau, kad taip staiga. Mes beveik nežinome vienas kitą, bet, jei leistumėte aš galėčiau surinkti lovytę. Jis norėjo, kad ji būtų paruošta, ir jei galima, aš norėčiau padėti.
Moteris tyliai žiūrėjo į jį, lyg bandydama suvokti jo ketinus žodžius. Po kurio laiko ji lėtai linktelėjo galvą:
Jūsų kvietimas priimtas.
Linas įėjo, atsargiai žengdamas per dėžutes su detalėmis. Jis dirbo ilgam, be žodžių. Moteris sėdėjo ant sofos, glostydama pilną pilvą, kartais tyliai įsijaukė, stengdamasi nepertraukti jo darbo. Kai Linas prisukėlė paskutinį varžtą ir pakėlė lovytės nugarėlį, kambarys užpildė kitoks pojūtis tarsi visi įkvėpė.
Moteris priėjo arčiau, prisiliesdama ranka prie lygios medinės strypelio:
Ačiū, šnabždėjo ji. Jūs… net nesuprantate, kaip tai svarbu.
Linas stovėjo, nežinodamas, ką atsakyti, tiesiog linktelėjo. Išėjęs į laiptus, jis pajuto, jog pirmą kartą per ilgą laiką padarė ką nors tikrai teisingo, ir šis jausmas liks jo širdyje.
