— Tegul pagyvena viena — galbūt supras, ką prarado. O tu, sūnau, nesijaudink, mama įžeidimų neleis…
— Na ką, Gabija, tavo Dominykas nuo žmonos išėjo, tiesa?
— Išėjo. Ir kas iš to? Dabar po kiemą paskalpas platinsi? — atkirto Gabija, taisydama skarelę ant žilų plaukų.
Dominykas su Ieva kartu pragyveno šiek tiek daugiau nei trejus metus. Neseniai jiems gimė mažylė — ilgai laukta anūkė, apie kurią Gabija svajojo metų metus. Bet štai bėda — Dominykas pas ją ir toliau liko mamytės sūnumi. Visą gyvenimą — svajotojas, šiek tiek infantiliškas, išlepintas jos rūpesčio ir begalinio atleidimo.
— Kam man žmona? — dar prieš porą metų svarstė jis. — Tik nervus slaps. Moterys — visos tokios, ant kaklo įsikabina, ir pradeda: užtikrink, dorokis.
Gabija tada mostelėdavo ranka, sakydama, kad svarbu, kad sūnus būtų šalia. Dirbti jis ypatingai nesistengė, bet jai ir to užteko — namie buvo, po šoną. Ir koks skirtumas, kad trisdešimt jau už kampo, juk gi mielas.
Bet vieną dieną, tarsi užmoju, sūnus paskelbė: vedu. Atvedė Ievą — kuklią, tylią, su akimis, kuriose daugiau vilties nei užtikrintumo. Gabija pasirinkimą patvirtino — ne išdykėlė, ne plandžiojanti, ūkininkė. Progos garbei net nupirko jauniesiems nedidelį namuką kaimyniniame kaime.
Iš pradžių viskas atrodė gerai. Tik štai Dominykas šeimyniniam gyvenimui pasirodė visiškai nepasiruošęs. Dirbo kuo pakliūva, dažniausiai sargu, o vėliau iš viso įsidarbino kapinėse — „ten bent jau niekas nekomanduoja“.
— Neišeina, mama, ji mane varžo! — skundėsi jis Gabijai. — Ir tai jai nepatinka, kur dirbu, ir pinigų per mažai, ir naują pirtį reikalauja.
— Ak, Dominykeli, — linkčiojo galva Gabija. — Na ir žmona tau atsirado… Ne moteris, o pasiuta. Pagyvenk pas mane, tegul pagalvoja, ką reiškia būt vienai.
Nuo tada Dominykas pradėjo bėgioti: tai pas Ievą, tai atgal pas mamą. Namo grįždavo su įžeidimais ir priekaištais. O Ieva… ta kukli ir tyli Ieva — pradėjo atsikirsti, rėkti, verkti. Ir vieną iš tokių konfliktų Dominykas, spardydamas duris, išėjo „visam laikui“.
— Atsibodo ji man! — deklamavo jis, įsikurdamas prie motinos stalo. — Įsivaizduoji, pareiškė, kad aš ne vyras, jei negaliu išlaikyti! Tegul dabar pati save ir maitina, ir vaiką išlaiko. Aš jai daugiau nieko neprivalau!
— Taip, sūnau, teisingai. Dar kažką išsigalvojo, žiūrėk! Eik, barščių pavalgyk, aš pagaminau — kaip tau patinka.
Apie dukrą jis vis rečiau prisiminindavo. Sakė, kad ką čia — pavalgė, padėjo miegoti, pasivaikščiojo. Ar tai sunku? O Ieva tuo metu grįžo pas savo tėvus. Gabija jai net šiurkštų žodį spėjo ištiesti:
— Ko atvarai atgal? Namą daviau, vyrą daviau, viskas jums negerai. Ką nori, tą ir daryk!
Kaimynės šnibždėjosi: sakė, Dominyko dukra jau auga, o jis — tarsi nieko ir nebuvo, namie sėdi, televizorių žiūri.
— Gabija, gal bent anūkę aplankytum, — kartą pasakė jai kaimynė. — Ieva su mažyte viena, tėvai padeda, o jūs tarsi pamiršot, kad jums čia giminaičiai liko.
— Ko ji tau papasakojo?! — mostelėjo ranka Gabija. — Nepajėgė su vyru gyventi — dabar tegul kenčia. O anūkę… aš atimsiu. Ji mano, kraujas kraujui!
— Rimtai? Nuimsi nuo motinos vaiką? Tavo Dominykas net darbo neturi, jis tik ant židinio guli ir tiek!
— Nesąmones nešioji! Jis pas mane tiesiog… atsipalaiduoja. Atsigaus — ir atsistos ant kojų.
Bet metai bėgo, o Dominykas vis guli. Ne darbo, nei naujų planų. Tik skundžiasi „erzinančiomis moterimis“ ir verkia, kad visi aplink kalti.
— Dominykai, gal bent nueitum pas Ievą, dukrą pamatytum… — kartą droviai pasakė Gabija.
— Ko tau, mama? Vėl pradės: „tu toks, tu anoks, pinigų nėra“. Atsibodo. Aš gyvenu sau!
Ir tik tada ji suprato. Iki pat sielos gilumo. Iki pat širdies.
— Baik, sūnau, — vieną dieną pasakė ji. — Man jau gėda už tave prieš žmones. Jei Ieva pateiks alimentų pareiškimą — išsisuksTikroji meilė reikalauja drąsų leisti artimam augti, net jei tai skauda.