2021 m. gegužės 16 d.
Kartais man atrodo, kad gyvenimas tai didelė painiava, iš kurios ilgai kapanausi. Mano tėtis Liutauras taip ir neįtikėjo, kad esu jo duktė. Mama, Violeta, daug metų dirbo Maximos parduotuvėje mūsų miestelyje. Apie ją pasakodavo įvairiausių paskalų esą vis su vyrais sandėlyje susitikinėja. Matyt todėl tėvas ir buvo tikras tokia smulki mergaitė kaip aš, airiškių bruožų, negali būti jo kraujo. Su laiku tas įtarumas peraugo į atvirą nemėgimą. Iš pradžių tėvas mane ignoravo, vėliau ir mama tapo šaltesnė tarsi jų nuosprendis būtų vieningas: Tokios mažos mūsų giminėj niekad nebuvo. Mano vaikystės ramstis senelis Augustinas.
Visi žinojo, kad Augustinas kiek keistas. Jo mažo namelio už miestelio, prie pato pušyno, kai kurie vengdavo. Nors ir išėjęs į pensiją, kasdien eidavo į mišką uogų, grybų, žolių. Žiemą šėrė stirnas ir kiškius. Kam skaudėjo galvą ar širdį, ėjo pas Augustiną žolelių ir arbatų. Jo žmona, mano močiutė, mirė seniai. Aš dažnai atvykdavau jam į kompaniją, ypač, kai pradėjau lankyti mokyklą. Kartu gerdavom žolelių arbatą, klausydavausi apie augalus, šaknis, paukščius ir likimą.
Kai manęs klausdavo, kuo būsiu, nė nesudvejojusi atsakydavau: Gydysiu žmones. Tėvas tik nusijuokdavo Kaip tu, tokia mažytė, ligonius pakelsi? Mama dar drėgniau atsakydavo: Pinigų tam vis viena nebus. O senelis ramino: Pakelkim galvą: jeigu reikės ir karvę parduosiu, bet tau padėsiu.
Kai Augustinas pajuto besiartinančią mirtį, užrašė savo trobelę man. Violeta, mano mama, tuomet užsuko tik kartą kai broliui Mariui kare lošiant Kaune teko skolintis didelę sumą, ir skolintojai vos gyvo nepaliko. Atėjo netikėtai: Augustinai, padėk mums. Giminė esame!, maldavo. Senelis griežtai tarė: Aš Andriaus (Mariui) skolų dengti neketinu. Turiu galvoti apie Ievutės (mane) ateitį.
Mama suriko: Nenoriu daugiau jūsų nė vieno matyti!. Nusviro duris ir išėjo. Didelių vilčių iš tėvų neturėjau kai įstojau į Kauno medicinos mokyklą, nė centu nepadėjo. Gyvenimas atrodė lyg nuolatinis bėgimas padėjo tik senelio palikimas ir stipendija už gerą mokslą (50 eurų per mėnesį nieko daug, bet užtekdavo arbatai ir kelionei).
Baigiasi medicinos mokykla, o senelis stipriai susirgo. Atėjus žiemai jis man pasakė: Namai gyvi tol, kol juose šilta ir žmogaus dvasia jaučiasi. Nepamesk trobelės čia tavęs laukia laimė. Nebijok čia nakvoti likimas ateis, kai mažiau tikėsi. Tu laiminga būsi, Ievute mano.
Augustinas numirė rudenį. Dirbau slaugytoja mažojo rajono ligoninėje, savaitgaliais važiuodavau tvarkyti namų, prižiūrėti krosnį senelis malkų buvo prikaupęs iki pat dangų. Vienas penktadienio vakaras buvo ypatingas pasidariau puodelį stiprios mėtinės arbatos nuo ilgo kelio, uždegiau žvakę. Staiga stiprus beldimas į duris. Atidarau jaunas vyras, rūbai apdrabstyti sniegu, sako: Laba diena. Su automobiliu įklimpau ties jūsų trobele, gal yra kastuvas?
Rodau, kur kastuvas gal ir padėti pasiūlyčiau, bet vyras tik juokiasi: Reikia, kad dar ir jus po sniegą ištraukčiau? Nusijuokiu. Pasiūlau po darbų užsukti arbatos naktis ir pūga. Jis sugrįžo prisistatė: Stasys iš miesto, taip pat į rajoną važiuoju. Pokalbis buvo visai lengvas, greitai abu juokėmės, pasakojome apie save. Sakau jam: Naktį, kai miškas pilnas vėjo, čia vis tiek šilta trobelė neleidžia jaustis vienišai.
Po savaitės išėjusi po darbo pasivaikščioti, vėl sutikau Stasį. Gal jūsų mėtų arbata turi stebuklingų savybių? nusišypsojo. Norėčiau dar susitikti. Gal arbatos dar liko? Nuo tada mūsų santykiai tik stiprėjo vestuvių nedarėm, man jų nereikėjo. Stasys siūlė atsisakiau. Mums abiem užteko meilės ir švelnaus kasdieninio rūpesčio.
Kai gimė sūnus didelis ir stiprus vaikas, visi stebėjosi: Kaip mažytė Ieva pagimdė tokį galiūną? Paklausta, kaip pavadinsiu sūnų, atsakiau bus Augustinas geriausio žmogaus, kurį gyvenime turėjau, garbei. Man atrodo, kad visi senelio žodžiai išsipildė laimė visgi ateina, kai jos mažiau lauki.






