Kai mano sūnui buvo apie septyneri metai, mūsų nedidelė šeima išvyko į iškylą Lietuvos kaime. Mėgavomės vasaros šiluma, ledais ir jaukiais pokalbiais. Tačiau viskas pasikeitė, kai mano sūnus pravėrė automobilio langą ir aplaidžiai išmetė ledų popierių. Tą pačią akimirką sustabdžiau mašiną prie kelio. Suvokiau, kad turiu kuo greičiau reaguoti.
Visų pirma ramiai išlipau iš automobilio, pasiėmiau maišų šiukšlėms, kurių visada turėjau su savimi, ir pasikviečiau sūnų išlipti. Paaiškinau jam, kad jis turi ne tik surasti savo išmestą popierių, bet ir surinkti svetimas šiukšles. Nors mano žmona Rūta bandė įsiterpti, paprašiau jos pasilikti mašinoje ir pasiklausyti muzikos, kol aš rūpinsiuosi situacija. Aiškiai sūnui pasakiau, kad liksime šioje vietoje tol, kol jis atliks savo užduotį, ir tik tada galėsime kalbėti apie tolimesnes keliones ar kitus jo norus. Apie ledus, kurių žadėjau vėliau, galėjome pamiršti. Jis stipriai nuliūdo ir pravirko, bet aš likau tvirtas.
Stipriu žvilgsniu mano sūnus pradėjo rinkti šiukšles. Pasiėmiau dar vieną maišą ir prisijungiau prie jo kartu valėme pakelę nuo visko, kas ten buvo palikta. Praėjo vos pusvalandis, kol baigėme tvarkytis. Grįžome prie automobilio, ir pasinaudojau proga sūnui paaiškinti, kodėl taip svarbu saugoti gamtą. Kalbėjau pavyzdžiais ir paprastai, kad jam būtų suprantama.
Paklaustas, kodėl ėjau kartu rinkti ne jo šiukšlių, o kitų, prisipažinau kaip tėvas padariau klaidų auklėjime. Jei jis išmetė popierių pro langą, vadinasi, nepakankamai perdaviau jam teisingą požiūrį, tad bausmę turėjau atlikti kartu su juo.
Praėjo metai, o dabar mano sūnui jau trylika. Mūsų šeima padidėjo jis turi dvi jaunesnes sesutes: Austėją ir Gabiją, ir džiugu matyti, kaip jis jas moko neužteršti aplinkos, visuomet susitvarkyti po savęs. Esu dėkingas savo tėvui Jonui už gyvenimo išmintį, kuri iki šiol mane veda auginant vaikus. Jo įtaka buvo milžiniška, ugdant tinkamas vertybes mano vaikams.
