Ateina mano išleistuvės vakaras. Nors neturėjau merginos, laukiau jo su nekantrumu. Tikėjau, kad likimas viską sudėlios į savo vietas. Kai ateis tinkamas momentas, pajusiu, su kuo praleisti šią naktį.
Tą dieną apsivilkau tamsų kostiumą, pasitvarkiau plaukus ir, gavęs tėvų palaiminimą, išėjau į restoraną, kuriame turėjo vykti šventė.
Tarp šypsenų ir spalvingų suknelių pastebėjau merginą, kuri, atrodo, taip pat buvo viena. Ją pažinojau – Julija mokėsi paralelinėje klasėje, bet iki šiol nebuvome nė karto kalbėję.
Būtent tą akimirką suvokiau, kokia ji ypatinga: liekna, elegantiška, su giliomis pilkomis akimis ir ilgais šviesiais plaukais, krentančiais ant gležnų pečių.
Nepamenu, kaip suradau drąsos, bet priėjau prie jos, ištiesiau ranką ir pakviečiau šokti. Ir nuo tos akimirkos šokau tik su ja iki pat ryto.
Kitą dieną supratau – ji mano mergina. Įsimylėjau.
Tačiau likimas buvo kitoks.
Skaudanti širdis
Julija nejausdavo man to paties. Sužinojau, kad ji ilgai draugavo su vaikinu iš kito miesto, kuris turėjo grįžti po mokslų. Jie planavo susituokti.
Negalėjau tuo patikėti.
Du metai praėjo laukime. Tikėjausi, kad ji persigalvos, kad pamatys mane kitaip. Laukdavau po jos langais, slėpdavausi šešėlyje, kai ji išeidavo. Norėjau, kad ji mane pastebėtų, bet bijojau, kad suvoks mano skausmą.
Kiekvienas jos žvilgsnis, kiekvienas kitiems skirtas žodis plėšė mane į gabalus.
Bet nieko negalėjau pakeisti.
Kai Julija ištekėjo, stovėjau toli, stebėdamas jos vestuves.
Tuomet daviau sau žodį: lauksiu.
Bandžiau užmegzti santykius su kitomis, bet nė viena negalėjo jos pakeisti. Viskas atrodė tuščia ir beprasmiška.
Praėjo ilgi 13 metų.
Antrasis likimo šansas
Vieną dieną įvyko nelaimė.
Julija ir jos vyras pateko į avariją. Jis žuvo vietoje. Ji stebuklingai išgyveno, bet visą likusį gyvenimą turėjo vaikščioti su lazda.
Likimas suteikė man antrą šansą.
Bet žinojau, kad negaliu taip tiesiog įsiveržti į jos gyvenimą.
Laukiau.
Ir tik kai mums abiem suėjo po 35-erius, galėjau pirmą kartą paimti ją už rankos.
Ji žiūrėjo į mane ilgai, pilna nuovargio, skausmo, galbūt net apgailėjimo.
– Kodėl tu čia? – tyliai paklausė.
Nežinojau, kaip atsakyti. Nes ją mylėjau? Nes niekada nepamiršau? Nes laukiau to momento, kai galėsiu jai viską pasakyti?
Tiesiog pritraukiau ją prie savęs ir apkabinau.
Nuo tos akimirkos buvome kartu.
Išbandymai, kuriuos išgyvenome
Gyvenome 10 metų kupini laimės. Žinoma, neturėjome vaikų. Po avarijos Julija nebegalėjo jų turėti.
Bet man nerūpėjo.
Mylėjau ją. Mylėjau jos sidabro gijas plaukuose, kurių ji nedažydavo. Mylėjau jos pavargusią šypseną. Mylėjau ją net ir tada, kai jos veidas prašviesėdavo nuo skausmo.
Bet likimas vėl ją iš manęs atėmė.
Julija susirgo. Gydytojai sakė, kad yra viltis, bet ji atsisakė gydymo.
– Nebijau, – vieną kartą pasakė ji.
Ji padarė vieną dalyką: nusiskuto plaukus.
– Kam? – paklausiau, sutrikęs.
– Noriu juos dovanoti tiems, kurie dar gali kovoti, – atsakė ji.
Jos nuostabūs šviesūs plaukai tapo peruku kitai moteriai, kuri galėjo nugalėti ligą.
Julija žinojo, kad šios kovos nelaimės.
Laikiau jos ranką iki pat galo.
Ir jeigu galėčiau pergyventi gyvenimą iš naujo, nieko nekeisčiau. Vėl laučiau jos. Vėl ją mylėčiau.
Nes Julija buvo mano širdis. Mano likimas. Mano gyvenimas.
