Lina buvo bloga. Labai bloga, net gaila jos, kokia bloga buvo ta Lina. Visi bandė paaiškinti moteriai, kokia ji bloga. Bloga, dar ir nelaiminga. Žinoma, vyro nėra, sūnus – jau suaugęs, gyvena atskirai. Lina viena, niekam nereikalinga. Pirmadienį atėjo į darbą – visos kolegės giriasi, kaip visas savaitgalis praėjo skalbiant ir tvarkant namus, kas sodyboje plušo, kas uogienes virė. O Lina tyli – ką jai sakyti? Ji nieko neturi papasakoti: vyro – nėra, vaikas užaugęs, štai ir tyli. Šiandien išsiprašė išeiti anksčiau, visos žino, kad porą kartų per mėnesį išeina ankstėliau. Kolegės priekaištingai linguoja galvomis – visos žino, kur ji eina: susitinka su savo gausybe meilužių. Visi darbe įsitikinę – Lina turi krūvą meilužių, juk ji tokia bloga moteris. Lina – bloga, labai. Jos – geros, visos ištekėjusios, užsiėmusios reikalais, o Lina – bloga. – Lina, – sako mama, – nu kodėl tu tokia pas mane? – Kokia, mama? – Nesupratus, netvarkinga, bent jau kokį vyruką susirastum, dukra, jei Dievas duotų. Dar ne vėlu ir antrą vaiką pagimdyti, dabar visi po keturiasdešimties gimdo. – Mama, kam man tas vyrukas? Kam antras vaikas nuo kažko? Mama, nuoširdžiai stebisi Lina, – kam? Turiu sūnų, man ir Lioškos užtenka… O vyruko, kaip tu sakai, kam man reikia – ką su juo veikti? O juk turiu Olegą. – Lina! – sušunka iš širdies mama, – Lina, atsipeikėk! Olegas – ne tavo vyras! – Kaip tai ne mano? Labai mano, – juokiasi Lina, – kartą per savaitę į pasimatymą kviečia, dovanas dovanoja, atostogą suorganizuoti padeda, proto neveža, mamai į sodą langų plauti nesiunčia, nosinių-kojinių skalbti neverčia, vakarienės nereikalauja, problemomis nekrauna, ant sofos nenuobodžiauja. Rojus. – Aišku, rojus, viskas atitenka jo vargšei žmonai. – Ar tu norėtum, kad viskas atitektų man? Ne jau, ačiū, man keturiasdešimt su trupučiu, buvau du kartus, primenu, du kartus, ištekėjusi ir iš tokios laimės bėgau basomis. Pirmas mano vyras, jei pamiršai, mama, tavo pačios pasiūlymu, kai vos aštuoniolikos tapau žmona, nes vyresnis – protingesnis, rimtesnis, myli, gerbia, dar ir turtingas, ar ne, mama? Penkerius metus kalėjime sėdėjau, mokytis negalėjau, su draugėmis bendrauti negalėjau, net su sūnumi užsiimti negalėjau – jauna, ką nors ne taip padarysiu, tik vargti ant jo ir jo mamos. O auksuose buvau, taip, tikrai. O išeiti mane vesdavosi kartą per mėnesį, kaip į zoologijos sodą, parodyti, kad žmona – tvarkinga, ne tokia kaip kitų lėlės. O pats, žinoma, su tais lėlytėmis pabendraudavo. O kai pabėgau, mamytė padėjo išsiskirti, visko reikalavo atgal, net ir apatinių… Antrą kartą iš meilės ištekėjau, studijavau, dirbau, pameni, mama? Dieną mokiausi, kaip pasiutusi, gaudavau pavogtas galimybes, vakare dirbau, kad nebūčiau našta tėvams… – Lina! Kaip tu gali? Ar aš kada nors tau ką nors prikaišiojau? Ar nors kada lašelio duonos, ar sriubos gailėjau tau, savo dukrai, ar anūkui? – Tu – ne, mama… Bet juk be tavęs yra dar kiti… Yra, kuris bijojo, kad užsėsi jam ant sprando su vaiku. – Apie ką, Lina? – Apie tėtį, apie ką gi. Ir Nikita – broliukas, kuriam niekada gyvenime nesusiklostė, nes kam stengtis? Yra mama… Tu dirbi per du darbus, grįžti namo, į parduotuvę užsuki, gi tavo vaikai alkani, vienas ant sofos, kitas prie kompiuterio… Viską darai – ruošiesi, skalbi, gamini… Štai ir iš didelės meilės antrąkart skubotai ištekėjau, be meilės jau buvau. Kas pasikeitė? Nieko. Tik rūpesčių pridėjo – buvau LINA-Angelina, tapau LINA-visiems-skoloje. Mylimasis ant sofos, Lina darbe, paskui į darželį – mano juk vaikas, nedrįsk apkrauti vyro, čia ne jo vaikas, net jeigu būtų – ne vyriška. Viską ant savęs – vaikas, produktai, mašinos nėra. Kam? Aišku, vyrui labiau reikia, negi trolibusu važinės? Visos taip gyvena, ką reiškia – pavargai? O kas vakarienę gamins? Paruošei, ant stalo padėjai, pamaitinai, išskalbėi, išlygavai – dabar greit vyrui įtikti, o jei negaus šilumos ir meilės, dar nueis pas kitą, tokį lobį… Pinigų trūksta? Tai tavo vaikui trūksta, jei būtum pagimdžiusi savą, gal ir pasistengtų, o dabar – ieškok kito kvailio, kuris tave ir vaiko maitins. Atsiprašau, ne į tą pataikei… – Kaip tai neduosi pinigų mašinos remontui? Ir kas kad mano? Mes juk šeima. – Lyginai, kiek tu uždirbi nieko neveikdama ir kiek aš. – Tau tai pasisekė… – Kaip tai išeini? – Oj, tai eik, kam tu su vaiku reikalinga, cha cha cha… Štai taip, mama, ištekėjau – buvau ir už turtingo, ir už neturtingo. Jokio skirtumo. Visiems gerai, tik man nelabai, mama, tik man blogai buvo. – Lina, visi taip gyvena, ką tu, vaikeli… – Tai tegu gyvena, mama! O aš – nebenoriu. – Kaip tu praleidai šeštadienį? – Na, Nikita su Maša Oliką ir Vanką mums su tėčiu paliko, ėjau su vaikais į lauką, kepiau blynus, daug nieko neveikiau: dulkes nuvaliau, išsiurbiau, grindis išploviau, skalbiau, vakare vaikus paguldžiau, tėtį pašėriau, lyginau, paskui jau pirmą valandą nuėjau miegoti. Ryte vaikai anksti atsikėlė, blynų paprašė, kepk močiutė blynus ir viskas, vėliau Nikita ir Maša atėjo, vištą iškepiau, salotų priruošiau, picą kepiau, pavakarieniavom, išlydėjau, vėl tvarkiausi, vienuoliktą kritau ant sofos be jėgų, naktį tėtis pažadino į lovą eiti… – Mama, man atrodo, nelabai matei, kaip su Lioška pas tave sėdėjau kažkada? Nepamenu, kad būčiau tau vaiką užkrovus ir pati skubėjus ilsėtis? – Lina, tu visada tokia savarankiška buvai, o šitie – nei žodžių neturiu… – O žinai, noriu papasakot apie praėjusį savaitgalį, mama? Penktadienį vakare paskambino Lioška, klausia, ar paimsiu Timoką savaitgaliui, jie su drauge nori į kalnus važiuoti. Žinoma, paėmiau, kodėl ne? Timoka – Marinos, Lioškos draugės, augintinis, mama, jei nekrautumei visko ant Nikitos ir jo šeimos pečių, gal žinotum, kuo užsiima tavo vyriausias anūkas. Štai vakare sūnus su drauge paliko katiną, atvežė picą ir išdūmė. Aš vakare skania pica pasimėgavau, žiūrėjau serialus – nereikia skubėt anksti šeštadienį keltis. Rytą atsikėliau, Timoką pašėriau, sau kavos išsiviriau, dulkes nuvaliau, į skalbimo mašiną įmečiau kelis drabužius ir paskambinau tau, norėjau pasikviest į muziejų ar bent šiaip pasikalbėt. Ragelį pakėlė tėtis, tu užsiėmus, rankos šlapios, kažką plauni. Pavadino mane veltėde, pasakė, kad mama vargsta, su anūkais bėgioja, o aš, lyg kokia ponia, po muziejus vaikštinėju. Norėjau supykti, bet paskui pagalvojau, ar verta? Juk tėtis visada teisus. Nuėjau į muziejų, žinai, ten tavo mėgstamiausio dailininko paroda – pamenu, kaip mėgdavai jo darbus. Po to kavinėje pasedėjau, pasivaikščiojau po parduotuves, paskui grįžau namo – Timoka ramiausiai miegojo. Jau niekur eiti nesinorėjo, kritau ant sofos, žiūrėjau serialą. Sekmadienį su Timoka miegojom iki vienuolikos, norėjau tave pakviesti į kelionę laivu, bet ragelį pakėlė Maša – pilna burna sako, kad tu užsiėmus, matyt, indus plovei ar stalą tvarkei. Vakare paskambino Olegas ir pakvietė į restoraną – žinai, nuėjau, kodėl turėjau atsisakyti? Esu laisva moteris, neklausinėju jo apie žmoną ir jų santykius – apie tai nekalbame, jis manęs neslegia savo problemomis, aš jo – savo. Puikiai praleidau vakarą, išsimiegojau, ryte atėjau į darbą pailsėjusi. Bandžiau susitikinėti su nevedusiais, mama. Baisu. Lipa vaikiukai, ieško mamos, arba likimo nuskriaustieji su trimis buvusiomis žmonomis ir krūvomis vaikų, išsiskyrėliai. Ko taip žiūri, mama? Pasaulis pasikeitė. Vienas toks paskelbė, kad privalėsiu priimti visus jo vaikus, nes moteris privalo mylėti visus vaikus, instinktyviai. Jis, be alimentų, išlaikys ir vaikus, ir buvusią – vis tiek ji vaikų motina. O gyvensime iš mano atlyginimo, nes kas liks nuo jo, jis leis savo hobiams – žvejybai. Už tai man žada skanią žuvį. O kai paklausiau, ar padės mano vaikui – labai įsižeidė, sako, tavo sūnus turi savo tėvą, tegu jis ir padeda. Teisinga? Žinoma, teisinga, todėl ir nusiunčiau ten pat, Lioška turi ne tik tėvą, bet ir mamą – mane. Taip ir tapau bloga, smulkmeniška, išskaičiuojanti, gudri kaip žaltys. Norėjau vargšą vyrą apkrauti savo vaiku ir pati gyventi. Štai kodėl, mama, turiu Olegą. Taip, jūsų akyse – bloga, bet visai nesigėdiju savo gyvenimo. Liūdna ir skaudu dėl tavęs, mama, todėl ir stengiuosi tave ištraukti iš namų, kaip ir šiandien – sumelavau tau ir tėčiui, kad man reikia pagalbos. Mama, su manim viskas gerai, o dabar einam rūpintis savimi – praleisi laiką sau, su manimi, savo dukra. – Tu išprotėjai, Lina, o kaip tėtis? – O kas tėčiui? Jis serga? – Ne, bet… vakarienė… – Netikiu, kad vakarienė neparuošta. – Bet ją reikia pašildyti ir apskritai – Nikita… – Mama! Galiu ir įsižeisti, rimtai… žinau, kad esu bloga, bet leisk man pamatyti, kaip gera būti gera, einam pailsėti, labai tavęs prašau… Pirmadienį darbe moterys dalijasi, kaip pavargo per „poilsį“. O Lina šelmiškai šypsosi, visos žino, kad Lina bloga, ji eina šokančia eisena ir šypsosi žinodama kažką tik sau. Visiems aišku, kas galvoje pas Liną – žinoma, tik blogi dalykai.

Aistė buvo bloga.
Labai bloga, netgi keista, kiek bloga buvo ta Aistė.
Visi stengėsi pasakyti moteriai, kokia ji bloga.
Bloga, ir dar nelaiminga.
Žinoma, vyro neturi, sūnus jau suaugęs, gyvena atskirai.
Aistė viena, lyg užmiršta, niekam nereikalinga.
Pirmadienį atėjo į darbą visi pasakojasi, kas kaip skalbė, valė, tvarkėsi visą savaitgalį.
Vieni su žole pjaustėsi kaime, kiti uogienes virė.
O Aistė tyli, ką jai sakyti? Nėra ką sakyti nėra vyro, sūnus užaugo, viskas. Todėl ir tyli, galvoja apie bėgančių vandenių laiką.

Anksčiau išeina iš darbo šiandien, visi žino, kad kelis kartus per mėnesį anksčiau išnyksta iš biuro.
Kraipo galvas kolegės visos juk žino, kur ji eina: susitikinėti su savo gausiais mylimaisiais.
Tikrosiomis darbo legendomis jau spėta, kad Aistė turi krūvą meilužių, nes juk ji tokia bloga.

Aistė tikrai bloga.
Ana, jos kolegės, visos padorios, visi vyrai vietoje, gyvena dėl šeimos, o Aistė bloga.
Aiste, sako jos mama, na kodėl tu man tokia?
Kokia, mama?
Na tokia nepritapusi, galėjai gi kokį vyrą susirasti, juk, dukra, dar ne vėlu, anūką kitą pagimdysi, dabar visi po keturiasdešimt gimdo!
Mama, kam man tas koks nors vyras? Kam antras vaikas nuo kokio nors vyro? Mama, nuoširdžiai stebisi Aistė, kam? Sūnų turiu, Domui man užtenka, o tas vyras, kaip tu sakai ką su juo daryti? Aš juk turiu Algirdą.
Aiste! net išgąsdinta mama, Aiste, susivok! Algirdas ne tavo vyras!
Kaip tai ne mano? Dar ir kaip mano, juokiasi Aistė, kviečia kartą per savaitę į pasimatymus, dovanas dovanoja, atostogų prisideda, proto negraužia, pas mamą į sodą langų plauti nesiunčia, skalbinių neprimeta, vakarienės nelaukia, problemomis neapsunkina, ant sofos vietos neužima. Tobula.
Aišku, tobula viskas tenka jo vargšei žmonai.
O tu nori, kad tai tektų man? Atsiprašau man keturiasdešimt-keli, buvau dviejose santuokose, nuo tokios laimės bėgau net sandalus numetus.

Mano pirmasis vyras, Domio tėvas, jei pameni, mama, pagal tavo norą devyniolikos turėjau už jo tekėti: vyresnis, protingesnis, rimtesnis, myli mane, gerbia, pinigų turi ar tik ne taip, mamyte?
Penkerius metus, visus penkerius, buvau įkalinta mokytis negalima, su draugėm negalima, net su Domu negalima: jauna, kas žino, dar sugadinsiu ką; tik vergauti jam ir jo mamai.
Aha, bet buvau apsikrovusi auksu, taip.
O mane mėnesį kartą išvesdavo prieš žmones žiūrėkit, kokia žmona: jauna, tinkama, ne tokia kaip jūsų ten barbės. O pats, aišku, savo barbėms nenusižengė…
Kai pabėgau, kai skyrybas padaviau dėkui mano mielai senelei, kuri padėjo, viską atsiimti norėjo, net apatinius…

Antrąkart dėl meilės tekėjau, tada studijavau ir dirbau, menu, mama?
Dieną mokiaus kaip varna, vakarais dirbau, kad jūsų su tėvu neapsunkinčiau…
Aiste! Negi aš kada tau priekaištavau? Negi kąsnelio, sriubos tau gaila buvo, dukra?
Tu ne, mama… Bet buvo ne tik tu. Dar buvo tas, kuris bijojo, kad aš tau ant sprando užsėsiu su vaiku.
Apie ką kalbi?
Apie tėtį. O broliukas Justas, galbūt irgi jam neteko gyvenimo įsirengti, kam? Yra mama…
Tu dviem darbuose vargsti, namo parleki su pilnais maišais, nes vaikai alkani, vienas ant sofos, kitas prie kompo…
Tu gamini, skalbi, tvarkai…
Todėl, supranti, aš antrą kartą iš meilės tekėjau, mat be meilės jau buvau gyvenusi.
Ką tai pakeitė?
Nieko. Prievolių tik daugiau, buvau Aistė Angelas, tapau Aistė visiems skolinga.
Mylimas ant sofos, Aistė darbe, po to į darželį, vaikas mano, vyrui neužkrausi ne jo duktė, ir jei būtų jo, vis tiek ne vyro darbas, vyras juk pavargsta.
Parbėgdavau, per parduotuvę, viską nešu, vaikas, krepšiai, mašinos neturėjau kam, aišku, vyrui labiau reiks, jis į darbą gi nevažiuos tramvajum! Visos moterys taip gyvena ką reiškia, pavargai? O vakarienė kas gamins?
Pagaminau, padaviau, pamaitinau, išskalbiau, išlyginau, o dabar eik vyro džiugint, kad tik dėmesio gautų ir nesuktų kur nors į šoną, brangenybe visa…
Trūksta pinigų? Čia tavo vaikui trūksta, jei tu būtum savą, gal ir pajudėtų, bet dabar ieškok kito, kas tavo ir tavo palikuonį išlaikys. Pataikei ne ant to…

“Kaip tai neduosi pinigų mano mašinai remontuoti? Kad ji mano? Bet juk mes šeima.”
Paligino, kiek tu uždirbi, nieko nedarydama, ir kiek aš. Tau pasisekė…
“Kaip tai išeini?”
Oi, nusisuk, kam tu reikalinga su vaiku, ha-ha.

Tokia buvo mano šeimyninė laimė, mama, buvau su tuo, kas daugiau uždirbo, buvau su tuo, kas mažiau. Skirtumo nebuvo.
Visiems gerai, tik man ne, mama, tik man buvo blogai.
Aiste, bet visi taip gyvena, ką jau tu, vaike.
Tegul sau gyvena, mama! O aš nenoriu.

Kaip šeštadienį praleidai?
Na, Justas su Rūta, Olesę ir Mykolą paliko mums su seneliu, vaikščiojau su jais po kiemą, kepiau blynus, daugiau nieko ypatingo, nusivalius dulkes, pašiuravau, grindis išploviau, skalbinių prižiūrėjau, vakare vaikus suguldžiau, tėtį pamaitinau, lyginau, sėdėjau, galiausiai atsiguliau jau po pirmos.
O ryte vėl, vaikai anksti keliasi, blynų prašė, kepk, močiute, blynus ir viskas, Justas su Rūta grįžo, vištą iškepiau, salotų supjausčiau, picą iškepiau, pavakarieniavom, išlydėjau ir vėl pasirūpinau, vienuoliktą nugriuvau ant sofos ir iškart užmigau, naktį tėtis pažadino eik į lovą.
Mama, nelabai pamenu, kad būtum taip su Domu pasilikti norėjus? Nesimena man, kad būčiau tau užkrovusi vaiką ir pati lėkus ilsėtis?
Aiste, tu visada buvai savarankiška, o šitie, oj…

O nori papasakosiu, kaip aš praėjusį savaitgalį leidau, mama? Penktadienį vakare paskambino Domantas, paklausė, ar paimsiu Timį savaitgaliui, jie į Dzūkijos miškus vykti norėjo.
Žinoma, pasiėmiau kodėl ne?
Timis Marinos augintinis, Domanto draugės, o jei būtum mažiau su Justuku užsiėmusi, gal žinotum, kuo tavo vyresnėlis užsiima.
Vakare sūnus su drauge atvežė katiną, atnešė picą ir išlėkė.
Aš vakare prisikimšau skanios picos ir ėjau žiūrėti serialų. Juk man nereikia šeštadienio rytą šokti nuo galvos.
Ryte atsikėliau, pamaitinau Timį, išsiviriau kavos, nuvaliau dulkes, į skalbyklę įdėjau porą drabužių ir paskambinau tau norėjau pakviesti į muziejų arba šiaip pasikalbėti.

Klausyk, tėtis paėmė ragelį, tu užsiėmus, rankos šlapios, kažką vėl ploviai.
Išvadino mane veltėde, pasakė, kad mama vargsta prakaituodama, su sūnėnais leidžia savaitgalius, o aš čia, baronė, po muziejus vaikštau.
Norėjau įsižeisti, bet paskui persigalvojau. Jis visada teisus, tėtis.
Nuėjau į muziejų, žinai, ten tavo mėgstamiausio dailininko paroda prisimenu, kaip anksčiau jį mėgai.
Tada pasėdėjau kavinėje, užėjau į parduotuves, prisiminiau apie Timį, parėjau namo, katinas ramiai miegojo.
Niekur daugiau nenorėjau eiti, paguliau ant sofos ir vėl žiūrėjau serialą.

Sekmadienį su Timiumi pramiegojom iki vienuoliktos, norėjau tave pakviesti į pasiplaukiojimą Nemuno laivu ragelį pakėlė Rūta, pilnom burnom pasakė, kad tu užsiėmus, ko gero, indus plauni ar stalą tvarkai.
Vakare paskambino Algirdas, pakvietė į restoraną, žinai ką nuėjau. Kodėl turėčiau atsisakyti?
Esu laisva moteris, nebeklausiu jo apie žmoną kaip jam sekasi, apie santykius nekalbam, jis manęs savo problemomis neslegia, aš jo savosiomis ir puiku.
Puikiai praleidau vakarą, išsimiegojau, pirmadienį į darbą nuėjau žvali.

Bandžiau, mama, susitikinėti su nevedusiais.
Nesąmonė limpa vaikinai, ieškantys mamos, arba sielvartaujantys dėl savo pirmų, antrų, trečių žmonų, pilni vaikų, išsiskyrę.
Ko taip žiūri, mama? Laikai pasikeitė, supranti…
Vienas toks aiškino, kad PRIVALĖSIU priimti jo vaikus, nes aš moteris, ir iš prigimties privalau mylėti visus vaikus.
Jis, be alimentų, išlaikys vaikus ir dar buvusią žmoną, nes kad ir kokia ji būtų ji jo vaikų motina.
O gyvensim iš mano atlyginimo, nes kas liks nuo jo, investuos į žvejybą, hobį. Už tai mane maitins šviežia žuvimi.
Paklausiau, ar mano vaikui padės susierzino: “Domantas turi savo tėvą, tas ir tegu rūpinasi”.
Teisinga?
Be abejo, todėl išsiunčiau mano sūnus, mano reikalas.
Žinoma, tada likau bloga, smulkmeniška, šykšti, gudri menkysta norėjau užkabinti vargšui savo vaiką ir lengvai gyventi!
Dėl to, mama, turiu Algirdą. Taip, esu bloga jūsų akyse, bet man visai ne gėda dėl to, kaip gyvenu.
Skaudu ir liūdna, kad tu taip gyveni todėl ir stengiuos tave bent trumpam ištraukti iš namų, kaip šiandien, pavyzdžiui, sumelavau tau ir tėvui, kad reikia pagalbos.
Man, mama, viskas gerai, o dabar einam pasirūpinsim savimi, praleisim laiką naudingai sau, man, tau.
Tu išprotėjai, Aiste? O kaip tėtis?
O kas tėčiui? Jis serga?
Ne, bet vakarienė
Netikiu, kad nedarei vakarienės.
Bet ją reikia pašildyt ir šiaip, Justas…
Mama! Galiu įsižeisti rimtai žinau, kad esu bloga, bet leisk pabūti gera eikim ilsėtis, labai prašau

Pirmadienį darbe moterys vėl dalinasi, kaip pavargo ilsėdamosi.
O Aistė šypsosi klastingai visi juk žino, kokia ji bloga, ji eina šokančiu žingsniu ir šypsosi paslaptingam niekam, tiktai sau.
Visiems juk aišku, kokios mintys tos Aistės galvoje žinoma, blogosO kažkur, už lango, pievoje snūduriuoja vasara su gėlėmis, paukščiais ir debesų paklodėmis. Kol kiti skalbia ir plakamės dėl likimo, kol darome, kas reikia ir privaloma, kartais visai nesugriaunama bloga Aistė eina takeliu, kurį susikūrė pati. Kartais vienui viena. Kartais su mama, dviem puodeliais kavos ir šimtmečio pokalbiu, kol namie bešunta tėčio vakarienė ir kažkas netyčia prisimena, kad buvimas blogu žmogumi labai dažnai yra drąsiausias būdas būti geru sau.

Tą vakarą, kai saulė leidosi lėtai, o kieme kažkas kikeno ir pasiklydo paukštis, Aistė atsigręžė į mamą, apkabino ją ir nusišypsojo iš tikrųjų. Už lango jų laukė žolynai, kavinukė, muziejus pasaulis, į kurį nueis, jeigu tik norės. Ir mama nenorom nusišypsojo atgal, dar vis prisimindama, už kokias nuodėmes jai teko tokia ypatinga, bloga dukra.

Nieko bloga sugalvojo pati mama, kai žingsniavo paskui Aistę. Svarbiausia žinoti, kodėl renkiesi gyvenimą, kuriame gali būti sava. Net jei kiti už nugaros šnabžda, jog esi bloga ir nedovanotina. Kartais bloga yra naujas, gražiausias būdas būti laimingai.

O laimingos moterys, kaip žinia, visada atrodo truputį pavojingos, truputį beprotiškos ir nepakartojamai puikios.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

twelve + 1 =

Lina buvo bloga. Labai bloga, net gaila jos, kokia bloga buvo ta Lina. Visi bandė paaiškinti moteriai, kokia ji bloga. Bloga, dar ir nelaiminga. Žinoma, vyro nėra, sūnus – jau suaugęs, gyvena atskirai. Lina viena, niekam nereikalinga. Pirmadienį atėjo į darbą – visos kolegės giriasi, kaip visas savaitgalis praėjo skalbiant ir tvarkant namus, kas sodyboje plušo, kas uogienes virė. O Lina tyli – ką jai sakyti? Ji nieko neturi papasakoti: vyro – nėra, vaikas užaugęs, štai ir tyli. Šiandien išsiprašė išeiti anksčiau, visos žino, kad porą kartų per mėnesį išeina ankstėliau. Kolegės priekaištingai linguoja galvomis – visos žino, kur ji eina: susitinka su savo gausybe meilužių. Visi darbe įsitikinę – Lina turi krūvą meilužių, juk ji tokia bloga moteris. Lina – bloga, labai. Jos – geros, visos ištekėjusios, užsiėmusios reikalais, o Lina – bloga. – Lina, – sako mama, – nu kodėl tu tokia pas mane? – Kokia, mama? – Nesupratus, netvarkinga, bent jau kokį vyruką susirastum, dukra, jei Dievas duotų. Dar ne vėlu ir antrą vaiką pagimdyti, dabar visi po keturiasdešimties gimdo. – Mama, kam man tas vyrukas? Kam antras vaikas nuo kažko? Mama, nuoširdžiai stebisi Lina, – kam? Turiu sūnų, man ir Lioškos užtenka… O vyruko, kaip tu sakai, kam man reikia – ką su juo veikti? O juk turiu Olegą. – Lina! – sušunka iš širdies mama, – Lina, atsipeikėk! Olegas – ne tavo vyras! – Kaip tai ne mano? Labai mano, – juokiasi Lina, – kartą per savaitę į pasimatymą kviečia, dovanas dovanoja, atostogą suorganizuoti padeda, proto neveža, mamai į sodą langų plauti nesiunčia, nosinių-kojinių skalbti neverčia, vakarienės nereikalauja, problemomis nekrauna, ant sofos nenuobodžiauja. Rojus. – Aišku, rojus, viskas atitenka jo vargšei žmonai. – Ar tu norėtum, kad viskas atitektų man? Ne jau, ačiū, man keturiasdešimt su trupučiu, buvau du kartus, primenu, du kartus, ištekėjusi ir iš tokios laimės bėgau basomis. Pirmas mano vyras, jei pamiršai, mama, tavo pačios pasiūlymu, kai vos aštuoniolikos tapau žmona, nes vyresnis – protingesnis, rimtesnis, myli, gerbia, dar ir turtingas, ar ne, mama? Penkerius metus kalėjime sėdėjau, mokytis negalėjau, su draugėmis bendrauti negalėjau, net su sūnumi užsiimti negalėjau – jauna, ką nors ne taip padarysiu, tik vargti ant jo ir jo mamos. O auksuose buvau, taip, tikrai. O išeiti mane vesdavosi kartą per mėnesį, kaip į zoologijos sodą, parodyti, kad žmona – tvarkinga, ne tokia kaip kitų lėlės. O pats, žinoma, su tais lėlytėmis pabendraudavo. O kai pabėgau, mamytė padėjo išsiskirti, visko reikalavo atgal, net ir apatinių… Antrą kartą iš meilės ištekėjau, studijavau, dirbau, pameni, mama? Dieną mokiausi, kaip pasiutusi, gaudavau pavogtas galimybes, vakare dirbau, kad nebūčiau našta tėvams… – Lina! Kaip tu gali? Ar aš kada nors tau ką nors prikaišiojau? Ar nors kada lašelio duonos, ar sriubos gailėjau tau, savo dukrai, ar anūkui? – Tu – ne, mama… Bet juk be tavęs yra dar kiti… Yra, kuris bijojo, kad užsėsi jam ant sprando su vaiku. – Apie ką, Lina? – Apie tėtį, apie ką gi. Ir Nikita – broliukas, kuriam niekada gyvenime nesusiklostė, nes kam stengtis? Yra mama… Tu dirbi per du darbus, grįžti namo, į parduotuvę užsuki, gi tavo vaikai alkani, vienas ant sofos, kitas prie kompiuterio… Viską darai – ruošiesi, skalbi, gamini… Štai ir iš didelės meilės antrąkart skubotai ištekėjau, be meilės jau buvau. Kas pasikeitė? Nieko. Tik rūpesčių pridėjo – buvau LINA-Angelina, tapau LINA-visiems-skoloje. Mylimasis ant sofos, Lina darbe, paskui į darželį – mano juk vaikas, nedrįsk apkrauti vyro, čia ne jo vaikas, net jeigu būtų – ne vyriška. Viską ant savęs – vaikas, produktai, mašinos nėra. Kam? Aišku, vyrui labiau reikia, negi trolibusu važinės? Visos taip gyvena, ką reiškia – pavargai? O kas vakarienę gamins? Paruošei, ant stalo padėjai, pamaitinai, išskalbėi, išlygavai – dabar greit vyrui įtikti, o jei negaus šilumos ir meilės, dar nueis pas kitą, tokį lobį… Pinigų trūksta? Tai tavo vaikui trūksta, jei būtum pagimdžiusi savą, gal ir pasistengtų, o dabar – ieškok kito kvailio, kuris tave ir vaiko maitins. Atsiprašau, ne į tą pataikei… – Kaip tai neduosi pinigų mašinos remontui? Ir kas kad mano? Mes juk šeima. – Lyginai, kiek tu uždirbi nieko neveikdama ir kiek aš. – Tau tai pasisekė… – Kaip tai išeini? – Oj, tai eik, kam tu su vaiku reikalinga, cha cha cha… Štai taip, mama, ištekėjau – buvau ir už turtingo, ir už neturtingo. Jokio skirtumo. Visiems gerai, tik man nelabai, mama, tik man blogai buvo. – Lina, visi taip gyvena, ką tu, vaikeli… – Tai tegu gyvena, mama! O aš – nebenoriu. – Kaip tu praleidai šeštadienį? – Na, Nikita su Maša Oliką ir Vanką mums su tėčiu paliko, ėjau su vaikais į lauką, kepiau blynus, daug nieko neveikiau: dulkes nuvaliau, išsiurbiau, grindis išploviau, skalbiau, vakare vaikus paguldžiau, tėtį pašėriau, lyginau, paskui jau pirmą valandą nuėjau miegoti. Ryte vaikai anksti atsikėlė, blynų paprašė, kepk močiutė blynus ir viskas, vėliau Nikita ir Maša atėjo, vištą iškepiau, salotų priruošiau, picą kepiau, pavakarieniavom, išlydėjau, vėl tvarkiausi, vienuoliktą kritau ant sofos be jėgų, naktį tėtis pažadino į lovą eiti… – Mama, man atrodo, nelabai matei, kaip su Lioška pas tave sėdėjau kažkada? Nepamenu, kad būčiau tau vaiką užkrovus ir pati skubėjus ilsėtis? – Lina, tu visada tokia savarankiška buvai, o šitie – nei žodžių neturiu… – O žinai, noriu papasakot apie praėjusį savaitgalį, mama? Penktadienį vakare paskambino Lioška, klausia, ar paimsiu Timoką savaitgaliui, jie su drauge nori į kalnus važiuoti. Žinoma, paėmiau, kodėl ne? Timoka – Marinos, Lioškos draugės, augintinis, mama, jei nekrautumei visko ant Nikitos ir jo šeimos pečių, gal žinotum, kuo užsiima tavo vyriausias anūkas. Štai vakare sūnus su drauge paliko katiną, atvežė picą ir išdūmė. Aš vakare skania pica pasimėgavau, žiūrėjau serialus – nereikia skubėt anksti šeštadienį keltis. Rytą atsikėliau, Timoką pašėriau, sau kavos išsiviriau, dulkes nuvaliau, į skalbimo mašiną įmečiau kelis drabužius ir paskambinau tau, norėjau pasikviest į muziejų ar bent šiaip pasikalbėt. Ragelį pakėlė tėtis, tu užsiėmus, rankos šlapios, kažką plauni. Pavadino mane veltėde, pasakė, kad mama vargsta, su anūkais bėgioja, o aš, lyg kokia ponia, po muziejus vaikštinėju. Norėjau supykti, bet paskui pagalvojau, ar verta? Juk tėtis visada teisus. Nuėjau į muziejų, žinai, ten tavo mėgstamiausio dailininko paroda – pamenu, kaip mėgdavai jo darbus. Po to kavinėje pasedėjau, pasivaikščiojau po parduotuves, paskui grįžau namo – Timoka ramiausiai miegojo. Jau niekur eiti nesinorėjo, kritau ant sofos, žiūrėjau serialą. Sekmadienį su Timoka miegojom iki vienuolikos, norėjau tave pakviesti į kelionę laivu, bet ragelį pakėlė Maša – pilna burna sako, kad tu užsiėmus, matyt, indus plovei ar stalą tvarkei. Vakare paskambino Olegas ir pakvietė į restoraną – žinai, nuėjau, kodėl turėjau atsisakyti? Esu laisva moteris, neklausinėju jo apie žmoną ir jų santykius – apie tai nekalbame, jis manęs neslegia savo problemomis, aš jo – savo. Puikiai praleidau vakarą, išsimiegojau, ryte atėjau į darbą pailsėjusi. Bandžiau susitikinėti su nevedusiais, mama. Baisu. Lipa vaikiukai, ieško mamos, arba likimo nuskriaustieji su trimis buvusiomis žmonomis ir krūvomis vaikų, išsiskyrėliai. Ko taip žiūri, mama? Pasaulis pasikeitė. Vienas toks paskelbė, kad privalėsiu priimti visus jo vaikus, nes moteris privalo mylėti visus vaikus, instinktyviai. Jis, be alimentų, išlaikys ir vaikus, ir buvusią – vis tiek ji vaikų motina. O gyvensime iš mano atlyginimo, nes kas liks nuo jo, jis leis savo hobiams – žvejybai. Už tai man žada skanią žuvį. O kai paklausiau, ar padės mano vaikui – labai įsižeidė, sako, tavo sūnus turi savo tėvą, tegu jis ir padeda. Teisinga? Žinoma, teisinga, todėl ir nusiunčiau ten pat, Lioška turi ne tik tėvą, bet ir mamą – mane. Taip ir tapau bloga, smulkmeniška, išskaičiuojanti, gudri kaip žaltys. Norėjau vargšą vyrą apkrauti savo vaiku ir pati gyventi. Štai kodėl, mama, turiu Olegą. Taip, jūsų akyse – bloga, bet visai nesigėdiju savo gyvenimo. Liūdna ir skaudu dėl tavęs, mama, todėl ir stengiuosi tave ištraukti iš namų, kaip ir šiandien – sumelavau tau ir tėčiui, kad man reikia pagalbos. Mama, su manim viskas gerai, o dabar einam rūpintis savimi – praleisi laiką sau, su manimi, savo dukra. – Tu išprotėjai, Lina, o kaip tėtis? – O kas tėčiui? Jis serga? – Ne, bet… vakarienė… – Netikiu, kad vakarienė neparuošta. – Bet ją reikia pašildyti ir apskritai – Nikita… – Mama! Galiu ir įsižeisti, rimtai… žinau, kad esu bloga, bet leisk man pamatyti, kaip gera būti gera, einam pailsėti, labai tavęs prašau… Pirmadienį darbe moterys dalijasi, kaip pavargo per „poilsį“. O Lina šelmiškai šypsosi, visos žino, kad Lina bloga, ji eina šokančia eisena ir šypsosi žinodama kažką tik sau. Visiems aišku, kas galvoje pas Liną – žinoma, tik blogi dalykai.