Buvau pas Austėją namuose, kai staiga pro duris įžengė jos tėvas. Jis nešė keistai besipakuojančius pirkinius maišas pilnas juodų duonos kepaliukų ir agurkų, kurie atrodė lyg plaukiojantys vandeny. Mūsų rado svetainėje, o jam pakilo smakras lyg į puodų atrakciją ir pradėjo spinduliuoti nemalonumą mano atžvilgiu. Austėja tylomis lydėjo jį į virtuvę, bet sapniškai girdėjau, kaip jis man adresuoja nenorą: kaimiškas vaikinas, kuris neva nori likti dukros bute. Tvirtino, kad esu matytas aplink jų namą, lyg paslaptingas šmėkla, ir beveik priskyrė mane prie persekiotojų.
Keisčiausia buvo, kad Austėja tėčiui pritarė. Svajingai jam sakė, jog tik mėnesį kartu dirbame universiteto bibliotekoje, todėl dažnai sukuosi aplink. Bet juk jau du mėnesiai esame pora. Austėjai spėjau papasakoti, jog mano šeimos namas ne kaime, o miesto prieigose, gražus dviejų aukštų pastatas, o tėvas verslininkas. Taip, nevairuoju blizgančių užsienio automobilių ir nešaukiu, kad esu iš turtingos šeimos, bet galbūt taip ir geriau. Nepastebimai atskiri žmones kaip Austėja ir jos giminė.
Mama vis sako: Niekada nekalbėk apie pinigus meilė neturi žiūrėti į juos. Net jei iš pirmo žvilgsnio nesu turtinga ir piniginėje tik kelios eurų kupiūros, mylimas žmogus neturėtų gėdytis manęs. Šiame sapne pinigai tapo debesimis virš Galvės ežero ne visada matomi, ne visada siekiami, bet meilė liko kaip juodos duonos skonis ant lūpų.
