Mamos pasiekimai

Gimtosios pasiekimai

„Žinai, vakar autobuse išgirdau pokalbį. Mergina kažkam sakė: „Mano tėtis – sėkmingas žmogus, o mama nieko nepasiekė, nuobodi našlė.“ Ir pagalvojau – tai apie mane.“

Agnė sėdėjo prie Onos virtuvės stalo ir net nejautė noro sulaikyti ašarų. Savaitę atgal nuo jos išėjo vyras, ir dabar jai reikėjo išlieti savo kančią kam nors.

Jos nebūta artimos draugės, tiesiog pažįstamos iš kaimynystės. Kai karto, persikėlusios į naują rajoną, moterys susipažino vaikščiodamos su vežimėliais – jų vaikai buvo to paties amžiaus, o butai – gretimuose namuose.

Ona, skirtingai nei Agnė, grįžo į darbą, kai sūnui sukako pusė metų. Dabar, po aštuoniolikos metų, abi prisiminė tą likimą lėmusį pokalbį parke.

– Tikrai grįžti į darbą? O kas su vaiku liks? – Agnei balse virpėjo nerimas sumaišytas su smalsumu.

– Pusdieniui ateis auklė, – atsakė Ona. „Įstatymai keičiasi per greitai, jei išmesiu save iš ritmo, bosas ims kitą buhalterę. Be to, nenoriu prarasti šios vietos – vėliau gali ir nerasti normalaus vadovo.

– Mano Andrius sako, kad turiu būti su Pauliu. Karjera palauks…“

„Karjera nieko nelauks, Agne. Mano vyras irgi norėjo, kad žmona sėdėtų namie. Bet aš žinau savo profesiją – praleisi trejus metus, ir atsilikimas bus didelis, o jei penkerius – atmink, kad atsilikai amžinai.“

– Bet jie dar tokie maži, – atsiduso Agnė. „Gaila palikti sūnų svetimai moteriai – iki trejų metų vaikui mama reikalinga kaip oras, dabar visur apie tai rašo.“

– Manau, tai nėra taip svarbu. Daug svarbiau, kad moteris gyventų įdomų gyvenimą. O vaikas, jei mato, kad mama tvarkosi, irgi jaučiasi gerai. Visa kita – smulkmenos.

– Na nežinau, aš nusprendžiau bent iki darželio su Paulium sėdėti pati, mano Andrius uždirba pakankamai…

– Puiku, Agne, tik vyrai labai greit pripranta prie pilno aptarnavimo, vėliau neištrūksi. Mano mama taip praleido gyvenimą ir visada sakydavo, kad negalima visiškai išsilydyti šeimoje.

– Na aš nesiruošiu Andriui ant kaklo sėdėti, Paulius užaugs – eisiu dirbti.

Tačiau atostogos užsitęsė. Po ketverių metų Agnė pagimdė dukrą, rūpesčių padaugėjo. Vyras nepadedavo, nes tikėjo, kad auklėjimas – moters darbas, o jo – užsidirbti gerus pinigus.

O kai tik išgirsdavo nuo žmonos „eisiu dirbti pusę etato“, vos ranka mostydavo:

– Iš proto išėjai? Tu turi namus, vaikus. Kam man reikalinga amžinai pavargusi ir įniršusi žmona? Ar aš blogai tave išlaikau?

Kai jaunesnysis vaikas pradėjo lankyti mokyklą, Agnė visgi pabandė grįžti į profesiją. Bet pasirodė, kad architektūroje dabar dirbama su 3D programomis, kurių ji nemokėjo, buvę kolegos nemažai pažengę, daugelis užėmę vadovaujančias pareigas, o jos patirtis pasenusi. Be to, interviu metu jai tiesiog sakė: „Juk jūs dešimt metų nedirbote…“

Niekam nerūpėjo, kad Agnė kažkada baigė architektūros institutą su pagyrimu, iki dvidešimt aštuonerių dirbo prestižinėje įmonėje, dalyvavo dideliuose projektuose. Visa tai liko praeityje. O dabar ji matė, kad vaikai jos rūpestį priima kaip savaime suprantamą dalyką, nė nemanantys apie jos darbą. Vyras akivaizdžiai užmezgęs romaną su kažkuo ir žinojo, kad gali meluoti be baudos – kur dings namų šeimininkė žmona?

Kartą Agnė pabandė jį sugėdinti, tačiau Andrius tik pečiais patraukė:

– Tu pati pasirinkai taip gyventi.

***

Ona tuo tarpu derino karjerą ir vaiką. Buvo sunku, ji išsisėmė, kartais kentė dėl kaltės jausmo: „Aš prasta motina“. Vyras visus prašymus padėti atmindavo: „Mano mama viską spėdavo, o tu darbą statai aukščiau šeimos“.

Po penkiolikos santuokos metų jis išvis išėjo:

– Tu net vakarienės suspėti negali! Nors jau Ramutė…

– Ramutė – tai ta iš personalo skyriaus? – nutraukė Ona. „Seniai norėjau paklausti“.

Jis sumiškai nutilo. O Ona ramiai pratęsė:

– Sėkmės jums. Tik alimentus mokėk laiku.

– Tu savo karjera sunaikinai mūsų šeimą, – Antanas metė raktus ant stalo.

Ona lėtai pakėlė galvą:

– Ne. Tu ją sunaikinai, nusprendęs, kad aš negaliu būti savimi.

Onai buvo keturiasdešimt penkeri, kai tai nutiko. Išgirdusi apie skyrybas, ji nesigėdijo ir nesirūpino. Greičiau atsikvėpė. Jis jai įkyrėjo savo verksniu. Radęs moterį „paprastesnę“? Gerai. Ona buvo savimi pasitikinti. Taip, ji nepadarė įspūdingos karjeros, bet buvo labai paklausi specialistė ir uždirbo pakankamai, kad šeima neturėtų stokos. Dukra, nors ir pykdavosi, kai Ona praleisdavo ryšulinius, užaugo ir žinojo – mama labai užsiėmusi, bet visada parems ir duos protingo patarimo.

Kurį laiką Agnė galvojo, kad išsaugojo santuoką tik dėka to, kad visą laiką skyrė vyrIr dabar, žiūrėdama į savo naują gyvenimą, Agnė suprato, kad laimė – tai ne tai, ką tu duodi kitiems, bet tai, ką duodi sau.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

9 − one =

Mamos pasiekimai