Man keturiasdešimt dveji metai. Ir kategoriškai nenoriu, kad mano tėvais apsigyventų pas mane.
Esu Gintarė. Man keturiasdešimt dveji. Turiu šeimą – vyrą ir du nuostabius vaikus. Gyvename užsienyje, Danijoje, kur atvykome prieš penkiolika metų. Tai buvo sąmoningas mūsų sprendimas pradėti viską iš naujo: ištrūkti iš skurdo, sukurti geresnį gyvenimą ir užtikrinti sąlygas, kuriose mūsų vaikai augtų laimingi.
Kilmėm iš mažo kaimo Šiaulių apskrityje. Iš pradžių po vestuvių gyvenome su tėvais – pirma pas mano, paskui pas jo. Tačiau po trijų metų supratome: jei norime ramybės ir harmonijos, reikia kraustytis. Ir mes išvykome.
Iš pradžių buvo sunku. Dirbome pigiam darbui, taupėme kiekvieną centą. Aš padirbdavau auklės darbus, o vyras plovė automobilius. Nuomavomės mažą butelį Kopenhagos prie miesto. Bet viską darydavome kartu. Kartu taupėme, kartu kylome. Po kelerių metų gimė sūnus, o vėliau – dukra. Jau turėjome leidimą gyventi, nuosavą butą paskoloje ir darbą, kuris leisdavo ne tik išgyventi, bet ir gyventi.
Vaikai lanko mokyklą, dalyvauja būreliuose, auga meilėje ir pagarboje. Nesame turtuoliai, bet mums pakėsta. Niekieno neprašome. Visa pasiekėme patys.
Ir štai tuo pačiu metu – skambučiai iš tėvų. Mama ir tėvas liko kaime. Per visus šiuos metus jie ne kartą neatvyko aplankyti. Neatsiuntė dovanų vaikams, nė žodžio padėkos. Siunčiau pinigus, kai galėjau. Mokėjau už vaistus, siunčiau siuntinius su drabužiais. Atsakymas – tik priekaištai: „Jūs ten Danijoje gyvenat kaip karaliai, o mes čia skurdžiai!“
O neseniai išgirdau, kas tapo paskutine lašu. Mama pasakė: „Nusprendėme persikelti pas jus. Čia mums jau nieko nėra. Pas jus – šilta, maistas yra, vaikai šalia.“ Ir pridūrė, kad persikelti, žinoma, ketina mūsų sąskaita – ir gyventi pas mus.
Aš apstulbau. Tai nebuvo pasiūlymas. Tai buvo reikalavimas. Įsakymas.
Jie net nepaklausė: ar mums patogu? Ar galime sau leisti? Ar turime atskirą kambarį? Ne. Tiesiog paskelbė, kad „dabar jūsų eilė rūpinti mumis“. Bet niekas neklausė, ar kas nors rūpinosi manimi?
Kai sirgau – mama neatvyko. Kai su vyru pirmus mėnesius Danijoje badavome – ji neatsiuntė net arbatos. Kai gimė vaikai – nei barškių, nei palto iš močiutės. Ir dabar turiu atsisakyti ramybės, šilumos savo namuose, savo šeimos – dėl tų, kurie savo laiku mane atmetė?
Nesu žiaurus žmogė. Neatsisakau pagalbos. Aš jau padedu – morališkai ir materialiai. Bet nenoriu, kad mano vaikai augtų nuolatinėje įtampoje, klausytųsi priekaištų ir kaprizų. Nenoriu, kad vyras vakarais bėgtų iš namų, kad negirdėtų, kaip uošvė skaito moralę visiems.
Kodėl mano vaikai turėtų dalintis kambariu, nes močiutė nusprendė, kad jai „trūksta vietos“? Kodėl mano vyras turėtų gyventi namuose, kur jai laikomas privalančiu „vežioti, maitinti, valyti“?
Kodėl mes visi turėtume tapti tarnais vien dėl to, kad kažkas nori patogios senatvės?
Žinau, atsiras tų, kurie sakys: „Juk jie tau dave gyvenimą!“ Bet ar tik biologija matuojamas tėvystės ryšys?
Vaikystėje man neNegirdėjau nei vienos švelnios žodžios, nei vieno šilto prisiglaudimo, o dabar turiu aukoti savo šeimos laimę dėl jų komforto.