Man 63-eji, o vieną paslaptį savyje nešioju jau keturiasdešimt metų.
Su žmona susipažinome Vilniaus universitete. Ji studijavo mediciną, aš inžineriją. Pamilome vienas kitą lyg patrakę. Susituokėme būdami dvidešimt trejų, jauni ir kupini vilčių.
Praėjus dviem metams po vestuvių, ji pastojo. Buvome nepaprastai laimingi. Tačiau septintą nėštumo mėnesį netekome kūdikio komplikacijos. Gydytojai pasakė, kad daugiau ji negalės turėti vaikų.
Žmona įkrito į gilią depresiją. Nebekalbėjo, beveik nevalgė, nebeišeidavo iš namų. Kaltino save. Kartodavo, kad yra nenaudinga, kad mane nuvylė, kad aš nusipelniau moters, kuri galėtų padovanoti šeimą.
Vieną vakarą grįžau iš darbo ir radau svetainėje lagaminą. Ji sėdėjo ant sofos, akys ištinusios nuo ašarų.
Išeinu, taria ji tyliai.
Susirask moterį, kuri galės tau duoti vaikų. Tau taip bus teisingiau.
Tai, ką padariau tą dieną, pakeitė viską.
Atsiklaupiau prieš ją ir tariau:
Vedžiau tave ne dėl vaikų, kuriuos galbūt galėtum man padovanoti. Vedžiau tave, nes esi TU. Jei turėsime vaikų nuostabu. Jei ne irgi gyvensime. Bet tavęs neprarasiu.
Verkėme visą naktį, susiglaudę. Ji išpakavo lagaminą.
Po trijų mėnesių nuėjome į vaikų namus. Ten sutrikau sutikę ketverių metų berniuką, kurio niekas nenorėjo įsivaikinti, nes vaikas turėjo elgesio sunkumų. Jis žvelgė į mus su baime ir pykčiu.
Parsivedėme jį namo.
Pirmosios metai buvo lyg pragaras. Priepuoliai, rėkimas, bemiegės naktys. Vaikas buvo patyręs daug, niekuo nepasitikėjo.
Mano žmona niekada nepasidavė. Apglėbdavo jį net tada, kai jis ją stumdė. Pasakodavo pasakas net tada, kai jis rėkdavo, jog jų nenori. Gamindavo jam mėgstamą kugelį net tada, kai šis lėkštę numesdavo ant grindų.
Aš tūkstantį kartų norėjau pasiduoti. Bet žiūrėdavau į jos begalinę kantrybę… ir pasilikdavau.
Praėjo penkeri metai. Berniukui buvo devyneri.
Vieną vakarą grįžau iš darbo, o namuose buvo neįprastai tylu. Užėjau į virtuvę ir išvydau vaizdą, kurio niekada nepamiršiu.
Jis sėdėjo jos glėbyje, priglaudęs galvą prie jos krūtinės. Žmona švelniai glostė jo plaukus. Berniuko akys buvo užmerktos, ramios.
Mama, tyliai ištarė, ar iškepsi tų bandelių, kurias tik tu moki padaryti?
Žmona pažvelgė į mane ašarotomis akimis. Tai buvo pirmas kartas, kai jis ją pavadino mama.
Šiandien jam 44-eri. Jis pradinių klasių mokytojas Vilniuje. Turi tris vaikus. Gyvena dvi gatvės nuo mūsų ir kiekvieną sekmadienį ateina pietauti su savo šeima.
Prieš mėnesį, mano gimtadienio proga, padovanojo man voką. Viduje buvo laiškas:
Tėti, niekada tau to nesakiau, bet galvoju kasdien: ačiū, kad manęs negražinai. Ačiū, kad likai tą tūkstantį kartų, kol buvau nepakeliamas. Ačiū, kad pasirinkai mane, kai buvau vaikas, kurio niekam nereikėjo. Mūsų kraujas ne tas pats, bet turiu tavo pavardę, tavo pavyzdį ir tavo meilę. To daugiau nei gana. Myliu tave.
Tą vakarą mano žmona mane apkabino ir sušnabždėjo:
Kartais galvoju, kad jei būčiau galėjusi turėti biologinių vaikų, niekada nebūtume jo sutikę. O gyvenimo be jo neįsivaizduoju.
Ir aš taip pat ne.
Šeima ne visada būna tokia, kokios tikiesi. Kartais ji tai, ką gyvenimas padovanoja, kai mažiausiai to lauki.
