Man 65-eri, visada buvau gana rami dėl savo išvaizdos, bet pastaruoju metu žili plaukai pradėjo laimėti kovą. Ne viena-porą, o ištisi sruogos, ypač prie šaknų. Eiti pas kirpėją jau nebeatrodė taip paprasta – laiką, kainas ir laukimą pradėjau vertinti kitaip, todėl ėmiau galvoti: gal visai nebaisu pačiai dažytis namie? Juk visą gyvenimą taip dariau – kas gali nepavykti? Nuėjau iki artimiausios „Eurokos“, ne į specializuotą kirpėjų parduotuvę. Pasakiau, kad ieškau „dažų žiliems plaukams“. Pardavėja klausė, kokios spalvos noriu – atsakiau: „paprasta kaštoninė, nieko ypatingo“. Parodė dėžutę – rimta, santūri, ant viršelio moteris su gražiais plaukais. Užrašyta: „100 % padengia žilus plaukus“. Patikėjau, daugiau nieko neskaičiau. Parėjau namo įsitikinusi, kad po valandos viskas bus baigta. Užsidėjau senus marškinėlius, pasiruošiau rankšluostį, sumaišiau turinį kaip nurodyta instrukcijoje, užtepiau dažus priešais veidrodį vonioje. Viskas atrodė įprastai – spalva tamsi, kaip visada. Laukdama sutvarkiau indus ir virtuvę. Po 20 min. pastebėjau kažką keisto – žvilgtelėjus į veidrodį plaukai atrodė ne rudi, o violetiniai. Pamaniau, kad čia tik vonios apšvietimas. Kai atėjo laikas išskalauti, supratau: padariau rimtą klaidą. Vandeniui palietus galvą, pamačiau, kaip jis nusidažė – iš pradžių violetine, paskui tamsiai ruda, o galiausiai beveik juoda spalva. Pažiūrėjau į save – su alyvinių ir violetinių atspalvių plaukais, spalva, kurios net nemokėčiau apibūdinti. Žilų neliko – bet kokia kaina… Bandžiau išdžiovinti džiovintuvu, tikėdamasi, kad išdžiūvus spalva pakis. Nepakito – tik dar labiau išryškėjo. Atrodžiau lyg iš blogos paauglių mados fotosesijos, o ne kaip 65 metų moteris. Pradėjau juoktis – nieko kito neliko. Paskambinau dukrai vaizdo skambučiu ir vos mane pamačiusi ji vos neišsižadėjo juoko. Sako: „Mama… ką tu padarei?“ Aš atsakiau: „Užrašyk mane pas kirpėją.“ Kitą dieną teko eiti į lauką – užsidėjau skarą, bet violetinė vis tiek kyšojo. Parduotuvėje paklausė, ar čia naujas stilius. Kepyklėlėje moteris pagyrė, kad esu drąsi dėl spalvų. Linkčiojau, lyg viskas būtų buvę tyčia. Po dviejų dienų nuėjau pas kirpėją be jokios puikybės. Ji pažvelgė – viską suprato, bet neteisė. Tik pasakė: „Tai nutinka dažniau nei galvojate.“ Išėjau su gražiais plaukais, plonesne pinigine ir aiškia pamoka – kai kuriuos dalykus manome galintys daryti vis dar kaip jaunystėje… kol neliekame su violetiniais plaukais. Nuo tada priėmiau dvi tiesas: žili plaukai ateina klausti nelinkę, o kai kurias kovas geriau patikėti profesionalams. Tai – ne šeimos drama, o tikra lietuviška istorija su šypsena.

Žinai, šneku tau kaip draugei man jau 65-eri, ir nors visada buvau gana rami dėl savo išvaizdos, balti plaukai pastaruoju metu sparčiai ima viršų. Ne viena kita sruogelė, o ištisos skersos, ypač prie šaknų. Eiti pas kirpėją staiga pasidarė ne taip paprasta kaip anksčiau. Laikas, kainos, eilės… Pradėjau galvoti gal ir nebaisu būtų dažytis pati namie. Visą gyvenimą, žinok, dažiau sau plaukus. Kas jau čia gali nutikti?

Nuėjau iki mūsų Šnipiškėse kosmetikos parduotuvės, ne kokio prabangaus salono. Mergaitei už prekystalio sakau: Reikia dažų žiliems plaukams. Paklausė, kokios spalvos noriu, sakau: Paprastos rudai nieko išsidirbinėto. Parodė man dėžutę atrodo rimta, diskretiška, ant viršelio moteris su gražiais plaukais. Užrašyta 100% padengia žilus plaukus. Patikėjau. Kito net neskaičiau. Grįžau namo, galvodama po valandos jau bus viskas tvarkoj.

Apsivilkau seną marškinėlius, pasiruošiau rankšluostį, sumaišiau dažus, kaip rašo instrukcijoje, ir tepu prie veidrodžio vonioj. Pradžioj viskas atrodo įprastai spalva tamsi, kaip visada. Pasėdėjau, laukiau. Per tą laiką nusprendžiau dar indus išplaut ir virtuvę susitvarkyt.

Po kokių dvidešimties minučių kažkaip keistai pasijutau pažiūriu į veidrodį, o plaukai, žiū, ne rudi, o lyg violetiniai. Galvoju, gal tas vonios apšvietimas kvailioja. Sakau sau vaidenasi turbūt.

Atėjo laikas nuplaut dažus ir tada jau supratau, kad rimtai įklimpau. Tiesiog kai vandeniu pradėjau skalauti, matau vanduo bėga violetinis, paskui tamsiai rudas, o galiausiai net juoduoja. Atsistoju prieš veidrodį su šlapiom garbanom, o atsispindi kažkokia neaiški aš su alyviniais, violetiniais atspindžiais ir tokia spalva, kurią net apibūdint sunku. Taip, žilų plaukų nėra… Bet kokia kaina!

Bandžiau džiovint plaukus, galvoju, gal išdžius ir spalva nurims. Nepraėjo. Anaiptol pasidarė dar tamsesnė. Atrodžiau lyg iš kokios prastos paauglės fotosesijos, o ne kaip 65-erių moteris. Pradėjau juoktis iš savęs, nes ką jau čia daugiau veiksi.

Skambinu dukrai Ievai per vaizdo skambutį tik pasirodžiau jai, ji vos nesprogo iš juoko. Sako:
Mama… ką tu prisidarei?
O aš tik:
Užrašyk mane, prašau, pas kirpėją.

Kitą dieną reikėjo eit į lauką su tokia šukuosena. Užsidėjau šalį ant galvos, bet tie violetiniai vistiek kyšo. Mūsų Maximoj manęs paklausė, ar čia naujas stilius. Viena moteriškė kepyklėlėj pagyrė už drąsą tokiai spalvai. Linkčiojau galva, lyg viskas taip ir būtų suplanuota.

Po dviejų dienų nusileidau pas kirpėją jokios didybės, tik noras atitaisyt klaidą. Kirpėja Daiva tik pažvelgė ir viską suprato. Nei raukės, nei juokėsi. Tik ramiai sako:
Dažnai taip nutinka, net neįsivaizduojat.

Išėjau iš salono su normaliais plaukais, lengvesne pinigine (mokėjau apie 40 eurų!) ir aiškia pamoka yra dalykų, kuriuos galvojam galintys nuveikti, kaip senais laikais… kol neatsiduri su violetine galva. Nuo tada susitaikiau žili plaukai ateina be pakvietimo, o kai kurios kovos geriau palikti specialistams.

Čia ne kokia aštri šeimos drama, čia mano tikras lietuviškas nuotykis.