Man jau 69 metai, ir turiu teisę kalbėti apie savo gyvenimą – paslaptys, kurių nebepajėgiu ilgiau slėpti.
Mažame miestelyje prie Klaipėdos, kur Baltijos jūra šnabžda istorijas apie praeitį, mano gyvenimas, pilnas darbo ir aukų, pasiekė tašką, kai nebegaliu tylėti. Esu Ona Didžiulytė, man 69, ir stoviu ties atvirais prisipažinimais, kurie gali sugriauti mano šeimą. Tačiau tiesa, kuri dešimtmečius kaitino mano sielą, reikalauja išeities.
**Gyvenimas dėl kitų**
Būdama 69, galėčiau mėgautis ramybe, leisti laiką su vaikaičiais, arbatą gerti ant verandos. Tačiau vietoj to vis dar dirbu – Italijoje, prižiūrėdama pagyvenusius žmones, kad užtikrinčiau savo šeimai pragyvenimą. Prieš 27 metus pirmą kartą išvykau į užsienį, palikdama vyrą Algirdą ir dukterį Aušrą. Tuomet man buvo 42, ir galvojau, kad tai laikina – uždirbsiu pinigų, grįšiu, ir gyvensime geriau. Bet gyvenimas nutaipė kitaip.
Mano išvykimas buvo priverstinas. Algirdas neteko darbo laivų statykloje, o Aušra buvo paauglė, svajojanti apie gražų gyvenimą. Vos galai su galais susitikdavo. Aš prisiėmiau atsakomybę, išvykau į Italiją per agentūrą, manydama, kad grįšiu po metų ar dviejų. Tačiau praėjo metai, o aš vis dirbau: šlaviau grindis, keičiau sauskelnes, klausiausi svetimų istorijų, kol pati gyvenimas man ėjo pro šalį. Pinigus siunčiau namo – Aušros mokslams, namų remontui, Algirdo automobiliui. Aukavau save dėl jų.
**Paslaptis, kuri ėda sielą**
Per tuos metus ne tik dirbau. Italijoje sutikau žmogų – Džiovanį, gerą, vienišą našlį, kurį prižiūrėjau. Jis buvo vyresnis, bet jo šiluma ir rūpestis man tapo išgelbėjimu. Vienišos vakarais, kai verkdavau dėl ilgesio namais, jis nušviesdavo juos pokalbiais ir šypsenomis. Laikui bėgant supratau, kad jį myliu. Tai nebuvo išdavystė įprasta prasme – aš neieškojau romano, bet mano sužeista vienatve širdis pasilenkė į jį.
Niekada neperžengėme ribų. Džiovanis gerbė mano santuoką, o aš negalėjau išduoti Algirdo. Tačiau tie jausmai tapo mano paslaptimi, mano skausmu. Kai prieš penkerius metus Džiovanis mirė, verkiau lyg būčiau praradusi dalį savęs. Nieko nepasakojau – nei dukrai, nei vyrui. Bet dabar, trumpai sugrįžus namo, jaučiu, kad nebegaliu nešioti šios paslapties.
**Šeima, kuri mane nemato**
Aušra užaugo, ištekėjo, pagimdė du vaikus. Ji mano, kad privalau toliau dirbti, kad galėčiau padėti jų šeimai. „Mama, tu juk pripratai, o mums pinigų reikia“, – sako ji, negalvodama, kaip man sunku būnant 69 keliantis penktą ryto ir valant svetimus namus. Algirdas irgi priprato prie mano pavedimų. Jis gyvena savo gyvenimą: žvejyba, draugai, televizija. Kai atvažiuoju, džiaugiasi, bet matau – jis seniai įprato be manęs. Aš jiems – bankomatas, o ne motina ir žmona.
Neseniai išdrįsau pasikalbėti su Aušra. Pasakiau, kad noriu išeiti iš darbo, grįžti namo, pagyventi sau. Ji užsidegė: „Ar tu sveika? O kaip mes be tavo pinigų? Vaikai, būsto paskola, remontas!“ Jos žodžiai sužeidė. Ar aš jai tik pajamų šaltinis? Algirdas nutilo, bet jo tyla buvo garsesnė už žodžius. Jaučiausi svetima savo pačios šeimoje.
**Tikrovės akimirka**
Vakar sėdėjau virtuvėje, žvelgdama į senas nuotraukas, ir supratau – pavargau meluoti. Meilė Džiovaniui, ilgesys, aukos – visa tai yra dalis manęs. Turiu teisę pasakyti tiesą. Bet ar verta? Aušra gali mane nuteisti, pavadinti išdavike. Algirdas gali neatsileisti, nors mūsų santuoka jau seniai tapo formalumu. O jei jie nusigręš? Būnant 69, pradėti gyvenimą iš naujo baisu, bet tylėti – dar baisiau.
Galvoju apie Džiovanį, jo žodžius: „Ona, tu nusipelnai būti laiminga“. Jis buvo teisus. Nenoriu mirti su šia paslaptimi širdyje. Galbūt papasakosiu viską dukrai ir vyrui. Tegul teisia, tegul pyksta, bet aš nebeslėpsiuosi. Dirbau dėl jų 27 metus, bet dabar noriu gyventi sau.
**Žingsnis į bedugnę**
Ši istorija – mano šauksmas į laisvę. Nežinau, kaip reaguos Aušra ir Algirdas. Gal jie nusigręš, gal supras. Bet aš pavargau būti nematoma savo šeimoje. Man 69, ir turiu teisę kalbėti apie savo gyvenimą, savo jausmus, savo klaidas. Noriu grįžti namo ne kaip piniginė, o kaip moteris, kuri myli, kenčia ir svajoja. Tegul tai bus mano paskutinis mūšis – už save.
