Man Jo Trūksta. Niekada Nepasiilgau Žmogaus Taip Stipriai. Net Nežinau, Kodėl – Juk Su Ju​o Niekada Nesijaučiau Visiškai Gerai, Buvo Dalykų, Kurie Man Nepriimtini. Susipažinome per „Facebook“. Pradėjome susirašinėti, ir vieną dieną jis pakvietė mane į kavą. Nuėjome į Bernardinų sodą. Tądien buvau labai išsekusi emociškai ir fiziškai – po treniruotės skaudėjo kojas. Kalbėjomės parke – buvo vakaras, dangus giedras ir labai šalta. Dalijomės asmeniškais dalykais, svajonėmis, gyvenimo istorijomis. Išeidama apkabinau jį. Tai buvo apkabinimas, trunkantis kelias minutes – tarsi „namai“, nors jis atrodė šaltas ir rimtas vyras. Jaučiau, kad giliau viduje jis ne toks. Nežinau, ar jam buvo nejauku, kaip ir man, bet jutau, kad ir jam ta akimirka reiškia daug. Tęsėme pokalbius iki vėlumos. Dienos prabėgdavo – „labas rytas“, ilgi pokalbiai, nuolatiniai žinutės. Pradėjome susitikinėti. Kalbėjome apie gilias temas, svajones, ateities planus. Jis sakė gyvenąs su draugu, vėliau papasakojo apie buvusią merginą. Pripažino, kad mėgsta bendrauti ir su kitomis. Galiausiai vėl gyveno pas tėvus. Kai oficialiai tapome pora, jis prisipažino tiesą: iš tikrųjų gyveno su buvusiąja, nors, pasak jo, tarp jų nieko nebebuvo – tik dirbo kartu. Jis įkėlė jų bendrą nuotrauką. Gimimo dieną norėjau jį nustebinti – nusivesti į stilingą viduramžių restorano vakarienę. Bet sulaukiau įžeidžiančios žinutės iš nepažįstamos moters – neatsakiau, tik paklausiau jo. Jis paaiškino, kad tai buvusioji – ji mėgsta rengti tokius išpuolius. Galiausiai užblokavau tą žmogų. Įveikėme tą sunkų laikotarpį. Toliau stiprinome ryšį. Neturėjau darbo, jis mane palaikė, kartais padėdavo finansiškai. Kai išvyko atostogų, pasiūlė pagyventi jo namuose – padariau klaidą pasilikdama abi savaites. Jis „testavo“ – norėjo pamatyti, kokia esu kasdienybėje. Švaistydavo pinigus restoranams, sakė, kad gaminti neverta, nes tai „švaisto laiką“. Po atostogų išleista nemažai pinigų. Sakiau taupyti, bet jis neklausė, o paskui kaltino, kad nepadėjau jam sutaupyti. Vėliau pradėjo sakyti, kad reikia apmokėti sąskaitas – kad tai jį įtempia, o mane tai slėgė. Susiradau darbą, jis pasakė, kad „išbandys“ mane – ar duosiu pinigų, kai gyvenu pas jį. Sakė, kad jaučiasi, lyg jį išlaikau. Jaučiausi nesuprasta, mokiausi, ką reiškia gyventi poroje. Viskas keitėsi – nebeliko planų ir susitikimų, žinutės trumpos. Jis tvirtino, kad privalo taupyti, kad tapo finansiškai nestabilus, jog net tinkamai nesimaitina. Santykiai ėmė byrėti. Vieną dieną jis pareiškė, kad „įkišau ranką į jo kišenę“ ir finansiškai pakenkiau, nors niekada neprašiau jokių pinigų. Jau dirbau, kartais aš mokėdavau, kartais jis, bet jau nebuvo planų – viskas pasikeitė. Nusprendėme sustoti. Išsiskyrėme taikiai, dėkingi už tai, ką gavome ir išmokome. Uždariau duris su orumu. Po kurio laiko vėl bandėme kalbėtis. Nepraleidau laiko pas jį po darbo be maisto. Kartais net nekviesdavo pavakarieniauti – svarstydavau, ar neatsinešti užkandžių, kad nenualpčiau iš alkio. Pasakiau, kaip jaučiuosi, bet jis į tai nesureagavo ir nepasiūlė sprendimo. Jaučiausi nereikalinga – tai žudė ryšį. Vieną dieną man pasidarė bloga viešajame transporte, vos nenualpau – jis liko abejingas. Tą akimirką man viduje kažkas nutrūko. Nors vis dar jo norėjau, žinojau – jis ne tas vyras, kurį matau šalia savo gyvenime, nepaisant mūsų pokalbių ir svajonių. Daug kartų prašiau nesiųsti miego su pykčiu, bet galiausiai pradėjau užmigti šalia jo verkiant. Vieną rytą susirinkau daiktus ir išėjau. Pasikalbėjome, atvirai pasakiau, kaip jaučiuosi. Dovanotą piešinį, kurį jis mylėjo, nusikabinau ir pasiėmiau su savimi. Neturėjau taip daryti – kažkas manyje ir jame lūžo. Po kelių savaičių jis pasakė, kad kartu su piešiniu išėjo ir jo laimės jausmas – kažkas negrįžtamai sugenda. Vėl užvėrėme duris. Kartais parašydavau jam padėkos žinutę ar nusiųsdavau filmuką, bet jis neatsakė. Viskas tapo tuščia. Vieną naktį, apie vidurnaktį, gavau įžeidžiančią žinutę – kad būčiau moteris, suardžiusi jo ryšį su šeima. Ištryniau pokalbį ir užblokavau. Po to iš jo darbo įmonės mane ėmė pasiekti nepažįstami žmonės socialiniuose tinkluose – supratau, kad tai buvusioji arba nauja draugė. Neatsakiau. Kreipiausi į vadovybę, pasakiau, kad jei tai nesustos, imsiuosi teisinių veiksmų – tada viskas liovėsi. Man buvo liūdna. Pasikeičiau. Supratau, kad jis nėra vyras, kurio noriu. Išsiskyrėme gražiai, bet pamatyti jį su žmogumi, atnešusiu jam tiek chaoso, buvo skaudu. Kartais pasiilgstu. Pasiilgstu kai kurių gražių akimirkų. Bet tik tiek. Vieną žinau tikrai: su manimi jis jautė ramybę ir didžiavosi savimi. Nemanau, kad su ja jis patirs tą patį – ar kad bus tas, kurį norėtų parodyti gyvenimui ir pasauliui.

Jo man trūksta. Niekada nebuvau taip pasiilgusi žmogaus. Ir nežinau kodėl juk su juo niekada nesijaučiau iki galo gerai, buvo dalykų, kurie man nepatiko.

Susipažinome per Facebooką. Pradėjome susirašinėti, kol vieną dieną pakvietė mane į kavą. Nuėjome į vieną parką Vilniuje. Tą dieną buvau labai emociškai pavargusi, neturėjau jėgų, o ir fiziškai jaučiausi prastai prieš tai buvau stipriai sportavusi sporto salėje, kojos skaudėjo nežmoniškai. Vakare mes tiesiog sėdėjome ant suoliuko, tyliai kalbėjomės. Dangus buvo skaidrus, lauke šaltis iki kaulų.

Šnekėjome apie save, gyvenimą, apie tai, kas mes esame. Kai ruošėmės eiti namo, jį apkabinau. Tai buvo ilga, tarsi namų šiluma dvelkianti glėbis, nors ir sklindanti iš vyro, kuris atrodė šaltas, susikaustęs ir nutolęs. Toje glėbyje pajutau, kad ir jam pačiam nėra gerai. Abu jautėmės kiek nepatogiai, bet jutau, kad ir jam ta glėbys buvo reikalinga. Išsiskyrėme dar vienu, trumpesniu apkabinimu.

Po to dar ilgai tą vakarą rašinėjome vienas kitam. Tokios buvo mūsų dienos Labas rytas nuo jo, žinutės visą dieną, pokalbiai apie viską. Pradėjome dažniau susitikti, kalbėtis apie prasmingus dalykus. Jis pasakojo, kad gyvena su draugu. Papasakojo apie savo buvusiąją. Sakė, mėgsta bendrauti ir su merginomis, su kuriomis anksčiau draugavo. Galiausiai grįžo gyventi pas tėvus.

Oficialiai tapome pora, tik tada jis man atskleidė tiesą visą tą laiką gyveno su buvusiąja, nors anot jo, tarp jų nieko nebuvo. Jiedu dar kartu dirbo.

Vieną dieną jis įkėlė jų bendrą nuotrauką. Gimimo dienos proga ketinau jį nustebinti norėjau pasiimti ir kartu nueiti į gražų, viduramžių stiliaus restoraną Vilniuje. Tačiau tądien sulaukiau įžeidžiančios žinutės iš nepažįstamos moters Instagrame. Nesureagavau, tik paklausiau jo, kas vyksta. Jis paaiškino apie buvusiąją esą ji mėgsta siųsti žmones rašyti kandžias žinutes. Laukiau, kol jis viską išsiaiškins, bet nemalonios žinutės kartojosi. Galiausiai atsakiau tik tiek, kiek reikėjo. Niekada nenusižeminu iki svetimo arogantiškumo lygio. Vėliau ją užblokavau.

Įveikėme tą sunkmetį, tęsėme santykius, jie net stiprėjo. Daugėjant pasitikėjimo, pasakojausi daugiau, ieškojau darbo, jis skatino. Kartais padėdavo su išlaidomis, kas man būdavo nemalonu nieko niekada neprašiau, jis pats siūlydavo. Kai vasarą išvyko atostogų, pakvietė pasilikti jo bute. Lyg ir buvo smagu, bet padariau klaidą ten pasilikau dvi savaites.

Jis lyg bandė mane stebėjo, kokia esu namuose. Nepagailėdavo eurų maistui iš kavinės sakydavo, kad gaminti neverta, tik sugaiš laiko, maistą gali nusipirkti bet kada. Atostogoms pasibaigus, pinigų jau buvo išeikvota daugiau nei reikėjo. Sakiau, kad taupytų, bet jis neklausė. Galiausiai apkaltino, kad nepadėjau jam taupyti, kad jei jis leidžia pinigus, aš tuo leidžiu irgi nors vis ragindavau gaminti namie ir stebėti išlaidas.

Po to prasidėjo priekaištai reikia mokėti sąskaitas, dėl to jis nervinasi. Man tai buvo nemalonu. Kai susiradau darbą, jo žodžiais, pradėjo mane bandyti ar prisidėsiu prie išlaidų už butą ir skolas, kurias jis patyrė. Jautėsi taip, lyg aš būčiau jį išlaikiusi. Nesuvokiau, ką atsakyti. Mokausi gyventi kartu, bet tai buvo nauja.

Viskas pasikeitė. Pradėta rečiau matytis, planų beveik nebeliko, trumpos žinutės. Sakydavo, kad reikia susigrąžinti išlaidas, kad tapo finansiškai nestabilus, net nesimaitina normaliai. Viskas byrėjo.

Vieną dieną pasakė, kad kišausi į jo piniginę, pakenkiau finansiškai nors niekada nieko neprašiau. Dirbau, kartais aš mokaudavau, kartais jis, bet planų nebeliko. Nusprendėme nutraukti santykius. Išsiskyrėme kaip žmonės dėkingi už tai, ką patyrėm ir ko išmokome. Užvėrėm duris oriai.

Bandėme dar kartą kalbėjomės. Tačiau man nepatiko, kad po darbo likdavau pas jį alkaną, niekada net nepasiūlydavo pavalgyti. Nežinojau, ar man atsinešti ką užkąsti, ar stipriau pusryčiauti, kad neišalkčiau. Išsipasakojau, bet jokio sprendimo nepasiūlė. Jaučiausi lyg būčiau leista pati sau rūpintis, o tai smukdė santykius.

Kartą važiuodama su juo autobusu pasijutau blogai beveik nualpau, sedau ant grindų, kad nenuvirstu. Jis nė nesureagavo. Tai galutinai nutolino mane emociškai. Giliai viduje dar jo norėjau, bet jau žinojau: tai ne tas vyras, su kuriuo norėčiau gyventi, kad ir kiek kalbėjomės apie bendras svajones.

Daug sykių prašiau jo nebaikime dienos susipykę. Bet pradėjau užmigti šalia jo, verkdama. Ir vieną dieną nusprendžiau daugiau čia neliksiu. Atsikėliau anksti, susidėjau daiktus ir išėjau. Vėliau kalbėjom. Pasakiau, kaip jaučiuosi. Buvau jam dovanojusi savo piešinį, kurį jis labai mėgo, bet tuo metu pamačiau jį ant sienos, nusiėmiau ir pasiėmiau atgal. Neturėjau taip daryti. Kažkas mumyse sulūžo.

Po kelių savaičių vėl kalbėjomės. Jis tada pasakė: pasiimdama piešinį, atėmei iš jo dalelę to laimės pojūčio, kuris buvo su tavimi, ir kad kažkas amžinai sugriuvo. Užvėrėme duris dar kartą. Kartais vis parašydavau padėkos žinutę ar atsiųsdavau ką nors linksmo, bet jis jau nebeatsakydavo. Viskas tapo tuščia.

Vieną naktį, apie vidurnaktį, gavau žinutę pilną įžeidimų, kad būtent aš esu moteris, kuri jį atitolino nuo šeimos. Ištryniau pokalbį ir užblokavau. Po to mane pradėjo ieškoti žmonės iš įmonės, kurioje jis dirbo. Supratau: buvusioji arba naujoji. Nesikišau, tiesiog pasikalbėjau su vadovybe ir perspėjau jei nesiliaus, imsiuosi teisinių veiksmų. Nurimo.

Skaudėjo. Pasikeičiau. Iki galo suvokiau jis ne tas žmogus, kurio norėčiau šalia savęs. Išsiskyrėme pagarbiai, bet pamatyti jį vėl su ta, kuri jam sukėlė tiek audrų buvo skaudu.

Kartais jo pasiilgstu, kartais kai kurių gražių mažmožių. Bet tik tiek. Vieną žinau tikrai: su manimi jis jautė tikrą ramybę ir didžiavosi. Nemanau, kad su kita jis tai patirs ir nemanau, kad su ja bus toks žmogus, kurį norėtų parodyti visam pasauliui.