„Man nereikia paralyžiuotos…“ – pasakė marti ir išėjo…, bet ji nė neįsivaizdavo, kas gali nutikti toliau… Viename Lietuvos kaimelyje gyveno paprastas senolis, savaitgaliais mėgdavęs išgerti truputį naminukės. Jis turėjo svajonę – nusipirkti šunį, ne bet kokį, o grynaveislį lietuvių skaliką. Dėl šios svajonės pasiryžęs buvo vykti net į Dzūkiją, kad tik gautų norimą augintinį. Senelį visi vadino Petruške. Gal tai buvo vardas, gal pravardė – niekas tiksliai ir nežinojo. Petruške sėdėdavo po darbų gamtos apsuptyje ant suolelio ir prisimindavo senus laikus. Jaunimas mėgdavo pas jį susirinkti ir klausytis, kaip „kaime anksčiau buvo“. Petruške žmoną Oną jau seniai palaidojo. Ona sergėjo širdimi, daktarai buvo uždraudę jai gimdyti, bet ji labai norėjo vaiko. Pagimdė Petruškei sūnų, o pati silpna visai liko. Petruške Oną be galo mylėjo – viską namuose už ją darydavo, net pieno pakelį parduotuvėje pats nešdavo. „Negalima! Gydytojai uždraudė!“ – sakydavo. Sūnum pats rūpinosi, maistą gamindavo. Ona vis guosdavosi: – Kad bent neišjuoktum manęs! Moterys išsijuoks – viską vyras dirba, o aš nieko!.. Tačiau kaimo moterys ne juokėsi, o pavydėjo: – Oi Oželka, duok mums savo Petruškę nuomai, kad bent dieną tavo gyvenimu pagyventume! Ona tik šypteldavo. Taip ir išėjo iš gyvenimo, su šypsena. Rytą Petruške atrado ją jau šaltą, tris dienas verkė kaip mažas, paskui ėmė užsiimti sūnum. Tuo metu sūnui prasidėjo sunkus paauglystės laikotarpis, 14 metų. Po kariuomenės sūnus anksti vedė ir liko gyventi ten, kur tarnavo. Petruške taip liko visiškai vienas. Bet senelis nenusiminė – mielai bendraudavo su jaunimu ant suolelio prie namų. Sūnus susilaukė dukros, vis laukdavo jų šeimos svečiuose, bet jie niekaip neatvažiuodavo – vis darbas, vis laiko nėra, vis kažkas. Vaikaitę matė tik nuotraukose. Ir staiga kaimo žmonės pastebėjo, kad Petruške vaikšto juodas kaip debesis, nei šypsosi, nei juokauja, ant suolo nebesėdi. Ėmė klausinėti, kas atsitiko, ir paaiškėjo: Petruške gavo telegramą, kurioje marti pranešė, kad jie su šeima pateko į autoavariją. Vaikaitė sunkios būklės ligoninėje, o sūnus žuvo. „Vargas, liūdesys!“ – gailėjo senolio visi kaimo žmonės, bet juk nėra tokių žodžių, kurie galėtų padėti tokiame skausme… Petruške priėmė užuojautą, bet jam lengviau nepasidarė. Sūnaus gaila, bet jo negrąžinsi, dar labiau gaila vaikaitės. Guli ligoninėje, komoje, jauna mergaitė – tik 15 metų… Ji turėtų gyventi ir džiaugtis. Visa Petruškės širdis dėl jos skauda. Svarbiausia – iš marti daugiau jokių žinių. Laiškų nerašo, į telegramas neatsako, telefono nekelia. Kaip sužinoti, kokia vaikaitės būklė?.. Nors ir matė ją tik nuotraukose, bet mylėjo nė kiek ne mažiau. Sprendžiant iš nuotraukų, vaikaitė labai panaši į Oną jaunystėje. Petruške jau buvo susiruošęs vykti į miestą, kur gyveno sūnus, kai staiga, prieš pat kelionę, prie namų privažiavo mašina. Išnešamos neštuvės. Į namus beveik be pasisveikinimo įpuolė kažkokia moteris. Senolis iš karto nesuprato, kad tai jo žuvusio sūnaus žmona. Po jos įnešė neštuvus, ant kurių gulėjo vaikaitė. Tiesiog numetė mergaitę ant sofos ir išėjo. – Ji paralyžuota nuo galvos iki kojų. Man tokia dukra nereikalinga. Aš dar spėsiu ištekėti ir pagimdyti sau sveiką vaiką! – pasakė marti. – Bet juk aš ne gydytojas! – spėjo tik atsiliepti Petruške. – Ir nereikia. Gydytojai negali jai padėti. Jai reikia slaugės. Jei nenorite užsiimti – palaidokit ją gyvą, o aš nesiruošiu žlugdyti savo gyvenimo. Aš jai ne slaugė! – pasakė moteris ir trenkusi durimis išėjo. – O tu jai ir ne motina! – sušuko pavymui Petruške. Tada jau tapo aišku, kodėl sūnus nevažiuodavo su šeima į svečius. Su tokia žmona grįžt tik į turgų ginčytis, o ne svečiuotis. Kaip sūnų toks likimas šitokioje boboje įvėlė?.. Tik dabar jau nieko nepaklausi. Jei būtų žinojęs, kad žmona dukters atsisakys, turbūt ir karste apsisuktų. Taip ir liko Petruške dviese su vaikaitė. Mergaitė tikrai buvo visiškai paralyžuota, bet Petruške buvo jau įpratęs rūpintis ir su ūkio darbais vargti. O dabar gyvenime atsirado tikslas! Pagrindinis uždavinys – išgydyti vaikaitę. Gydytojai iš jos atsisakė ir išrašė iš ligoninės. Jie apskritai nesuprato, kaip ji išgyveno avarijoje – trauma buvo beveik nesuderinama su gyvybe. Beliko tik liaudiškos priemonės ir žiniuonės. Kaimynystėje žiniuonės nebuvo, o artimiausia – labai toli. Paralyžuoto vaiko nuvežti negalima, o pati atvažiuoti nenori, per sena jau. Ir ką daryti, Petruške nežinojo. Beveik kas savaitę senelis važiuodavo pas žiniuonę, ji duodavo žolelių ir užpilų. Jais ir gydė vaikaitę. Praėjo daugiau nei metai, jos būklė nepasikeitė – nei ranka, nei koja nepajudėjo, gulėjo kaip žabukas po apklotu. Net kalbėti negalėjo, tik kažkaip neaiškiai mykė. Kartais senelis pastebėdavo, kaip vaikaitės skruostu rieda ašara. Tais momentais Petruškės širdis plyšdavo. Galvojo, kad ji ilgisi mamos ir tėčio. Senelis ilgai kalbėdavosi su mergaitė, skaitydavo jai knygas, bet ji jam negalėjo atsakyti. Abu jiems buvo sunku. Ir štai vieną vakarą nutiko nenumatyta. Kai senelis pagal įpratimą sėdėjo prie ligonės lovos, į namus įsiveržė girta jaunimo kompanija. Pasirodo, Petruške iš neatsargumo pamiršo uždaryti duris. Kompanija, grįžtant iš diskotekos, pastebėjo šviesą lange. Jie žinojo, kad namuose yra paralyžuota mergina. Kažkas pasiūlė užeiti „pasilinksminti“, esą „paralyžiuota – tikrai bus laiminga, jei kas su ja… O jei ką, nesipriešins“. Pastūmė duris – o jos ir atsidarė. – Na, seneli, kelk nuo vaikaitės apklotą ir praskesk kojas plačiau! Mes dabar metimą darysime – kas pirmas… – komanadavo pats girtžiausias. – Pasigailėkite! Juk jai vos penkiolika! – atkirto senelis. – O palauk, leisk tik dantis išsivalysiu! – pasakė Petruške, o pats greit nuskubėjo į virtuvę, atidarė rūsį ir suriko – „Gaut!…“ O iš ten tuoj pat išlėkė milžiniškas lietuvių skalikas Skardis. Puolė gi jis tuos išgamas – kam už kelnių sukibo, kam už sėdynės įkando… Pagrindiniam vos neprikando „didžiausių turtų“. Kitiems kelnes nutraukė, bėgo per kaimą pusplikiai, žmonės juokėsi, o Skardis per langą iššoko ir vijosi iki pačios kaimo ribos. Grįžta Petruške į kambarį, o vaikaitė ant lovos sėdi ir šaukia pro langą: – Skardi! Skardi! Dedukai, laikyk jį, kad neišbėgtų!… Tada senelis sugraudintas apsiverkė. Nuo to laiko vaikaitė ėmė sveikti. Greit pradėjo vaikščioti. Gal žiniuonės žolės padėjo, gal stresas dėl šuns… O kalbėt pradėjo be paliovos – buvo prisikalbėjusi per tuos metus. O iš kur atsirado šuo? – paklausite… Viskas paprasta. Skardis gyveno pas sūnų, o kai įvyko tragedija ir šeimininkas mirė, nedora marti atsikratė ir dukros, ir šuns. Šunį ji atvežė kartu su mergaite, tik seneliui nieko nepasakė. Kai marti paliko Petruškės namus, senelis užsidarinėjo vartus, žiūri – o prie vartų sėdi šuo. Liesas, pavargęs, akys liūdnos lyg sergančios karvės, o iš jų bėga tikros ašaros. Petruške net nežinojo, kad sūnus turėjo šunį. Negalėjo gi šuns į gatvę išmesti – priglaudė pas save. Šuo tarnavo seneliui ištikimai, o kai tie pašlemėkai atėjo, tiesiog sėdėjo rūsyje, nes vasara buvo labai karšta. Kad šuo nekentėtų nuo karščio, senelis dieną laikydavo Skardį rūsyje, o vakarop, kai saulė nusileisdavo, išleisdavo. Tą vakarą dar nebuvo spėjęs išleisti. Jeigu Skardis būtų buvęs lauke – tie padugnės į namus net nebūtų patekę. Vaikaitė vėliau papasakojo seneliui, kad kai verkė ir ašaros riedėjo jos skruostais, ji ilgėjosi šuns. Senelis vis laikydavo šunį kieme, į kambarį neįleisdavo. Mergaitė labai jo ilgėjosi, bet negalėjo to pasakyti seneliui. Skardis išvijęs girtuoklius, sugrįžo į namus ir smagiai išlaižė savo mažosios šeimininkės veidą. Jis irgi labai pasiilgo. Taip ir liko gyventi trise: Petruške, vaikaitė ir Skardis. O mergaitės motina jiems daugiau niekada nepasimatė ir nesusisiekė.

Man nereikia paralyžiuotos pasakė marti ir išėjo…
Bet ji nė neįtarė, kas gali nutikti vėliau

Mažame Lietuvos kaimelyje gyveno paprastas senelis, kuris savaitgaliais mėgdavo išgerti truputį naminės naminės. Jo didžiausia svajonė buvo turėti tikrų tikriausią, grynakraujį vokiečių aviganį. Dėl šio šuns buvo pasiryžęs vykti net į Užsienius, tik kad įsigytų ir parsivežtų tokį augintinį.

Visi kaime jį vadino Stasys gal tai vardas, o gal pravardė ar antras vardas, niekas tiksliai nežinojo. Stasys ar Stasėnas visi taip šaukdavo, o jis nieko netaisydavo. Sėdėdavo Stasys po dienos darbų ant suoliuko prie vartų, prisimindavo jaunystės metus. Kartais net jaunuoliai rinkdavosi aplink pasiklausyti, kaip būdavo seniau kaime.

Stasys žmoną palaidojo jau senokai. Ona širdimi labai sirgo. Gydytojai jai visai draudė gimdyti, bet Ona labai norėjo vaiko. Pagimdė sūnų Stasiui, o pati visiškai susirgusi tapo. Stasys ją mylėjo taip, kaip nieko gyvenime. Visus namų darbus už ją darė, net pieno paketą iš parduotuvės neleidęs nešti. Nesveika! sakydavo, gydytojai draudžia!

Už vaiką pats prižiūrėjo, gamino valgyti. Ona vis gūžčiodavo:
Jau gėdos mane privertei! Va, moterys juoksis. Nieko namie nedarau, viskas ant vyro!..
Bet moterys nesišaipydavo, o pavydėjo:
Oi, Onute! Duok ir mums savo Stasį į nuomą, bent dieną tavo gyvenimu pagyventume!
Ji tik nusišypsodavo. Taip su šypsena ir išėjo iš gyvenimo. Stasys ryte ją rado jau sustingusią. Verkė kaip vaikas tris dienas, o paskui atsidavė sūnui.

Tuo metu sūnus kaip tik perėjo sunkų amžių buvo keturiolikos. Po armijos anksti vedė ir pasiliko gyventi ten, kur tarnavo. Taip Stasys ir liko visiškai vienas. Bet nenusiminė mėgo su kaimo jaunimu ant suoliuko pasikalbėti.

Sūnus susilaukė dukros, Stasys laukė jų visos šeimos svečiuose, bet jie niekaip neatvyko. Tai darbas, tai laiko nėra, tai šis, tai tas. Anūkę matė tik nuotraukose.

Vieną dieną kaimo žmonės pastebėjo Stasys pasidarė niūrus, lyg į vandenį paniręs. Nebesišypso, nebejuokauja, ant suoliuko nebesėdi. Pradėjo klausinėti, kas atsitiko paaiškėjo, jog gavo telegramą: marti pranešė, susidūrė su automobiliu avarijoje. Anūkė sunkios būklės ligoninėje, sūnus žuvo.

Tai nelaimė, tai skausmas užjautė jį visa kaimo bendruomenė, bet ką gali pasakyti, kas palengvintų širdį šitokioje nelaimėje?

Stasys priėmė užuojautas, tačiau lengviau jam netapo. Sūnaus gaila bet jo jau nebesugrąžinsi, dar labiau gaila anūkės. Gulėjo ligoninėje, nesąmoninga, penkiolikos metų jauna mergaitė. Jai dar gyventi ir gyventi. O Stasio širdis plyšo.

Svarbiausia iš marti nebuvo jokių žinių. Laiškų nerašė, į telegramas neatsakė, telefono nepakėlė. Kaip sužinoti, kokia anūkės būklė?.. Nors Stasys jos niekada nematė gyvai, bet mylėjo kaip Klevę jaunystės laikais. Iš nuotraukų matė, jog anūkė į Oną buvo panaši.

Jau Stasys buvo susiruošęs važiuoti į miestą, kur gyveno sūnus, kai staiga, prieš pat kelionę, prie namų sustojo automobilis. Iš ten išnešamos neštuvės. Į namą be jokio mandagumo įėjo moteris Stasys iš karto nesuprato, kad čia žuvusio sūnaus žmona. Paskui įnešė neštuvus, ant kurių gulėjo anūkė. Tiesiog numetė mergaitę ant sofos ir išėjo.

Ji paralyžiuota nuo galvos iki kojų. Man tokios dukros nereikia. Aš dar suspėsiu ištekėti ir pasigimdyti sveiką vaiką! pasakė marti.
Bet aš gi ne gydytojas! spėjo atsiliepti Stasys.
Gydytojo ir nereikia. Jie niekuo nepadės. Jai reikia slaugės. Nenorit vargti užkaskit ją gyvą, o aš savo gyvenimo negriausiu. Nesu jai slaugė! šaltai pasakė ir trenksdama duris išėjo.
Tai tu jai ir ne motina! suriko iš paskos Stasys.

Dabar viskas tapo aišku, kodėl sūnus su šeima niekada neatvyko svečiuotis. Su tokia žmona tik turguje bartis ne į svečius važinėti. Kaip gi taip sūnų tokia bjaurybė apžavėjo?.. Tik dabar nepaklausi. Jei būtų žinojęs, kad marti atsisakys dukters, būtų net karste apsivertęs. Taip liko Stasys su anūke dviese.

Mergaitė tikrai buvo visiškai paralyžiuota. Bet Stasiui buvo įprasta rūpintis namais ir ligoniais. Tik dabar vėl atsirado prasmė gyventi svarbiausia užduotis: išgydyti mergaitę.

Gydytojai visiškai atsisakė išrašė iš ligoninės. Visi stebėjosi, kaip ji išvis po avarijos liko gyva. Patirta traumų praktiškai nesuderinamų su gyvenimu. Liko tik liaudiškos priemonės ir žiniuonės. Kaime žiniuonių nebuvo, artimiausia buvo toli. Paralyžiuoto vaiko ten nenuveši, o žiniuonė į namus nevažiuoja per sena. Ką daryti toliau neaišku…

Stasys kas savaitę važiuodavo pas žiniuonę, ši duodavo žolelių, nuovirų. Tuom ir gydė anūkę. Praėjo daugiau nei metai, ji vis dar negalėjo pajudinti nei rankos, nei kojos, gulėjo kaip pagaliukas po antklode. Net kalbėti tinkamai negalėjo tik murmėdavo neaiškiai.

Kartais senelis pastebėdavo, kaip per jos skruostą teka ašara. Tokiais momentais Stasio širdis tiesiog draskėsi. Galvojo, kad anūkė ilgisi motinos, tėvo. Ilgai kalbėdavosi su ja, skaitydavo knygas, bet ji negalėjo atsakyti. Abu buvo labai vieniši.

O vieną vakarą nutiko netikėta nelaimė. Kai senelis sėdėjo prie lovos kaip kas dieną, į namą įsiveržė girta jaunuolių kompanija. Stasys, būdamas neatsargus, buvo palikęs atviras duris. Jaunuoliai grįžinėjo iš šokio, pamatė šviesą lange. Jie žinojo, jog čia gyvena paralyžuota mergaitė. Kažkas pasiūlė užeiti ir paūžti juk nieko neatsispirs, gal dar ir džiaugsis…

Na, seneli! Nuo anūkės nuimk antklodę ir išskėsk kojas! Mes mesti burtus, kas pirmas… komandavo girtas bjaurybė.
Pasigailėkit! Jai tik penkiolika! maldavo senelis.
Palauk truputį, tik dantis išsivalysiu! sumelavo Stasys, tuo pat metu skubiai nubėgo į virtuvę, atidarė rūsį ir šūktelėjo: Imk!..

Iš ten šaukdamas iššoko didžiulis vokiečių aviganis. Pradėjo griebti niekšus už kelnių! Tam pačiam, pagrindiniam, vos ne vyriškumą nuplėšė. Kitiems kelnes subūrino. Taip jie ir pabėgo per kaimą plikomis sėdynėmis, kaimo žmones pralinksmino, o šuo per langą iššoko ir vijosi iki pat kaimo pakraščių!

Sugrįžo senelis į kambarį, o ten anūkė jau sėdi lovoje ir šaukia pro langą:
Margis! Margi! Tėveli, laikyk jį, kad nepabėgtų!…

Tuomet seneliui ir akys sudrėko. Nuo tada anūkė pradėjo sveikti. Netrukus pradėjo ir vaikščioti. Ar žiniuonės žolės padėjo, ar stresas dėl šuns, bet mergaitė kalbėti pradėjo nesustodama. Prikalbėjo už visą tą laiką, kai tyla buvo.

O iš kur atsirado šuo? Margis gyveno pas sūnų, o kai nutiko nelaimė ir šeimininkas mirė, nenaudėliška marti atsikratė ir dukra, ir augintiniu. Šunį ji parsivežė kartu su mergaite, tik Stasiui nieko nesakė. Kai marti išėjo iš Stasio namų, senis uždarė vartus ir pamato prie vartų sėdi šuo. Visiškai išsekęs, sulysęs, liūdnomis akimis, iš kurių tekėjo tikros ašaros. Stasys net nežinojo, kad sūnus turėjo šunį. Negalėjo jis išvaryti sūnaus šuns į gatvę paėmė sau.

Šuo tarnavo seneliui ištikimai, o kai tie niekšai užėjo, tiesiog tupėjo rūsyje vasara buvo labai karšta. Kad šuo nekentėtų nuo karščio, Stasys dienomis laikė Margį rūsyje, o vakarais, nusileidus saulei, išleisdavo. Tą vakarą tiesiog nebuvo išleistas jei Margis būtų buvęs lauke, niekšai nebūtų įėję į namus.

Vėliau anūkė pasakojo, kad kai verkė, kai ašaros riedėjo skruostais, ji ilgėjosi šuns. Senelis laikydavo šunį lauke, į kambarį neįleisdavo. Mergaitė ilgėjosi, bet negalėjo pasakyti.

Margis išvijęs girtuoklius, grįžo į namus ir džiaugdamasis išlaižė veidą savo mažajai šeimininkei. Jis irgi jos be galo pasiilgo. Taip ir liko gyventi trise: Stasys, anūkė ir Margis. O apie mergaitės motiną daugiau niekada niekas nieko negirdėjo.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fifteen − five =

„Man nereikia paralyžiuotos…“ – pasakė marti ir išėjo…, bet ji nė neįsivaizdavo, kas gali nutikti toliau… Viename Lietuvos kaimelyje gyveno paprastas senolis, savaitgaliais mėgdavęs išgerti truputį naminukės. Jis turėjo svajonę – nusipirkti šunį, ne bet kokį, o grynaveislį lietuvių skaliką. Dėl šios svajonės pasiryžęs buvo vykti net į Dzūkiją, kad tik gautų norimą augintinį. Senelį visi vadino Petruške. Gal tai buvo vardas, gal pravardė – niekas tiksliai ir nežinojo. Petruške sėdėdavo po darbų gamtos apsuptyje ant suolelio ir prisimindavo senus laikus. Jaunimas mėgdavo pas jį susirinkti ir klausytis, kaip „kaime anksčiau buvo“. Petruške žmoną Oną jau seniai palaidojo. Ona sergėjo širdimi, daktarai buvo uždraudę jai gimdyti, bet ji labai norėjo vaiko. Pagimdė Petruškei sūnų, o pati silpna visai liko. Petruške Oną be galo mylėjo – viską namuose už ją darydavo, net pieno pakelį parduotuvėje pats nešdavo. „Negalima! Gydytojai uždraudė!“ – sakydavo. Sūnum pats rūpinosi, maistą gamindavo. Ona vis guosdavosi: – Kad bent neišjuoktum manęs! Moterys išsijuoks – viską vyras dirba, o aš nieko!.. Tačiau kaimo moterys ne juokėsi, o pavydėjo: – Oi Oželka, duok mums savo Petruškę nuomai, kad bent dieną tavo gyvenimu pagyventume! Ona tik šypteldavo. Taip ir išėjo iš gyvenimo, su šypsena. Rytą Petruške atrado ją jau šaltą, tris dienas verkė kaip mažas, paskui ėmė užsiimti sūnum. Tuo metu sūnui prasidėjo sunkus paauglystės laikotarpis, 14 metų. Po kariuomenės sūnus anksti vedė ir liko gyventi ten, kur tarnavo. Petruške taip liko visiškai vienas. Bet senelis nenusiminė – mielai bendraudavo su jaunimu ant suolelio prie namų. Sūnus susilaukė dukros, vis laukdavo jų šeimos svečiuose, bet jie niekaip neatvažiuodavo – vis darbas, vis laiko nėra, vis kažkas. Vaikaitę matė tik nuotraukose. Ir staiga kaimo žmonės pastebėjo, kad Petruške vaikšto juodas kaip debesis, nei šypsosi, nei juokauja, ant suolo nebesėdi. Ėmė klausinėti, kas atsitiko, ir paaiškėjo: Petruške gavo telegramą, kurioje marti pranešė, kad jie su šeima pateko į autoavariją. Vaikaitė sunkios būklės ligoninėje, o sūnus žuvo. „Vargas, liūdesys!“ – gailėjo senolio visi kaimo žmonės, bet juk nėra tokių žodžių, kurie galėtų padėti tokiame skausme… Petruške priėmė užuojautą, bet jam lengviau nepasidarė. Sūnaus gaila, bet jo negrąžinsi, dar labiau gaila vaikaitės. Guli ligoninėje, komoje, jauna mergaitė – tik 15 metų… Ji turėtų gyventi ir džiaugtis. Visa Petruškės širdis dėl jos skauda. Svarbiausia – iš marti daugiau jokių žinių. Laiškų nerašo, į telegramas neatsako, telefono nekelia. Kaip sužinoti, kokia vaikaitės būklė?.. Nors ir matė ją tik nuotraukose, bet mylėjo nė kiek ne mažiau. Sprendžiant iš nuotraukų, vaikaitė labai panaši į Oną jaunystėje. Petruške jau buvo susiruošęs vykti į miestą, kur gyveno sūnus, kai staiga, prieš pat kelionę, prie namų privažiavo mašina. Išnešamos neštuvės. Į namus beveik be pasisveikinimo įpuolė kažkokia moteris. Senolis iš karto nesuprato, kad tai jo žuvusio sūnaus žmona. Po jos įnešė neštuvus, ant kurių gulėjo vaikaitė. Tiesiog numetė mergaitę ant sofos ir išėjo. – Ji paralyžuota nuo galvos iki kojų. Man tokia dukra nereikalinga. Aš dar spėsiu ištekėti ir pagimdyti sau sveiką vaiką! – pasakė marti. – Bet juk aš ne gydytojas! – spėjo tik atsiliepti Petruške. – Ir nereikia. Gydytojai negali jai padėti. Jai reikia slaugės. Jei nenorite užsiimti – palaidokit ją gyvą, o aš nesiruošiu žlugdyti savo gyvenimo. Aš jai ne slaugė! – pasakė moteris ir trenkusi durimis išėjo. – O tu jai ir ne motina! – sušuko pavymui Petruške. Tada jau tapo aišku, kodėl sūnus nevažiuodavo su šeima į svečius. Su tokia žmona grįžt tik į turgų ginčytis, o ne svečiuotis. Kaip sūnų toks likimas šitokioje boboje įvėlė?.. Tik dabar jau nieko nepaklausi. Jei būtų žinojęs, kad žmona dukters atsisakys, turbūt ir karste apsisuktų. Taip ir liko Petruške dviese su vaikaitė. Mergaitė tikrai buvo visiškai paralyžuota, bet Petruške buvo jau įpratęs rūpintis ir su ūkio darbais vargti. O dabar gyvenime atsirado tikslas! Pagrindinis uždavinys – išgydyti vaikaitę. Gydytojai iš jos atsisakė ir išrašė iš ligoninės. Jie apskritai nesuprato, kaip ji išgyveno avarijoje – trauma buvo beveik nesuderinama su gyvybe. Beliko tik liaudiškos priemonės ir žiniuonės. Kaimynystėje žiniuonės nebuvo, o artimiausia – labai toli. Paralyžuoto vaiko nuvežti negalima, o pati atvažiuoti nenori, per sena jau. Ir ką daryti, Petruške nežinojo. Beveik kas savaitę senelis važiuodavo pas žiniuonę, ji duodavo žolelių ir užpilų. Jais ir gydė vaikaitę. Praėjo daugiau nei metai, jos būklė nepasikeitė – nei ranka, nei koja nepajudėjo, gulėjo kaip žabukas po apklotu. Net kalbėti negalėjo, tik kažkaip neaiškiai mykė. Kartais senelis pastebėdavo, kaip vaikaitės skruostu rieda ašara. Tais momentais Petruškės širdis plyšdavo. Galvojo, kad ji ilgisi mamos ir tėčio. Senelis ilgai kalbėdavosi su mergaitė, skaitydavo jai knygas, bet ji jam negalėjo atsakyti. Abu jiems buvo sunku. Ir štai vieną vakarą nutiko nenumatyta. Kai senelis pagal įpratimą sėdėjo prie ligonės lovos, į namus įsiveržė girta jaunimo kompanija. Pasirodo, Petruške iš neatsargumo pamiršo uždaryti duris. Kompanija, grįžtant iš diskotekos, pastebėjo šviesą lange. Jie žinojo, kad namuose yra paralyžuota mergina. Kažkas pasiūlė užeiti „pasilinksminti“, esą „paralyžiuota – tikrai bus laiminga, jei kas su ja… O jei ką, nesipriešins“. Pastūmė duris – o jos ir atsidarė. – Na, seneli, kelk nuo vaikaitės apklotą ir praskesk kojas plačiau! Mes dabar metimą darysime – kas pirmas… – komanadavo pats girtžiausias. – Pasigailėkite! Juk jai vos penkiolika! – atkirto senelis. – O palauk, leisk tik dantis išsivalysiu! – pasakė Petruške, o pats greit nuskubėjo į virtuvę, atidarė rūsį ir suriko – „Gaut!…“ O iš ten tuoj pat išlėkė milžiniškas lietuvių skalikas Skardis. Puolė gi jis tuos išgamas – kam už kelnių sukibo, kam už sėdynės įkando… Pagrindiniam vos neprikando „didžiausių turtų“. Kitiems kelnes nutraukė, bėgo per kaimą pusplikiai, žmonės juokėsi, o Skardis per langą iššoko ir vijosi iki pačios kaimo ribos. Grįžta Petruške į kambarį, o vaikaitė ant lovos sėdi ir šaukia pro langą: – Skardi! Skardi! Dedukai, laikyk jį, kad neišbėgtų!… Tada senelis sugraudintas apsiverkė. Nuo to laiko vaikaitė ėmė sveikti. Greit pradėjo vaikščioti. Gal žiniuonės žolės padėjo, gal stresas dėl šuns… O kalbėt pradėjo be paliovos – buvo prisikalbėjusi per tuos metus. O iš kur atsirado šuo? – paklausite… Viskas paprasta. Skardis gyveno pas sūnų, o kai įvyko tragedija ir šeimininkas mirė, nedora marti atsikratė ir dukros, ir šuns. Šunį ji atvežė kartu su mergaite, tik seneliui nieko nepasakė. Kai marti paliko Petruškės namus, senelis užsidarinėjo vartus, žiūri – o prie vartų sėdi šuo. Liesas, pavargęs, akys liūdnos lyg sergančios karvės, o iš jų bėga tikros ašaros. Petruške net nežinojo, kad sūnus turėjo šunį. Negalėjo gi šuns į gatvę išmesti – priglaudė pas save. Šuo tarnavo seneliui ištikimai, o kai tie pašlemėkai atėjo, tiesiog sėdėjo rūsyje, nes vasara buvo labai karšta. Kad šuo nekentėtų nuo karščio, senelis dieną laikydavo Skardį rūsyje, o vakarop, kai saulė nusileisdavo, išleisdavo. Tą vakarą dar nebuvo spėjęs išleisti. Jeigu Skardis būtų buvęs lauke – tie padugnės į namus net nebūtų patekę. Vaikaitė vėliau papasakojo seneliui, kad kai verkė ir ašaros riedėjo jos skruostais, ji ilgėjosi šuns. Senelis vis laikydavo šunį kieme, į kambarį neįleisdavo. Mergaitė labai jo ilgėjosi, bet negalėjo to pasakyti seneliui. Skardis išvijęs girtuoklius, sugrįžo į namus ir smagiai išlaižė savo mažosios šeimininkės veidą. Jis irgi labai pasiilgo. Taip ir liko gyventi trise: Petruške, vaikaitė ir Skardis. O mergaitės motina jiems daugiau niekada nepasimatė ir nesusisiekė.