Mano anyta iš manęs šaipėsi, kad mano mama tvarko svetimus namus… šiandien ji pati valo mano namuose. Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai atvedžiau savo vyrą pas tėvus. Mama paruošė garsųjį savo lietuvišką kugelį, o aš jaudinausi lyg abiturientė prieš egzaminą. Tik ne dėl tėvų, o dėl jo mamos. – O tu, mieloji, kuo užsiimi? – paklausė mano mama, dėdama į lėkštę šviežias salotas. – Inžinierius. Dirba didelėje statybos firmoje. Nepasakiau tik to, kad jo mama niekada nepraleisdavo progos priminti, iš kur kilusi mano šeima. Pirmąsyk nuėjau pas ją prieš trejus metus – pasitiko mane su pritemta šypsena, kostiumėliu, perlų vėriniu ir baldais, kurie šaukė „turtai“. – Mano sūnus sakė, kad tavo mama tvarko po svetimus namus, – tarstelėjo ji gerdama arbatą. Jos tonas prilygo žodžiui „plėšia bankus“. – Taip. Ji sąžininga, darbšti moteris. – Žinoma… kiekvienas darbas vertas pagarbos, – atsakė ji dviprasmiškai. – Bet juk kiekviena mama nori vaikams geriausio… išsilavinimo, profesijos… – Studijuoju universitete – administraciją, – atsakiau. – O kas tau moka už mokslus? Nes su tokiais mamytės atlyginimais… Tada įsikišo jis, pirmąkart. – Ji – stipendininkė. Tarp geriausių kurse. Bet žinutė buvo aiški. Kelerius metus kentėjau lašas po lašo. – Tu galėtum surinkti lėkštes, juk turi daugiau patirties, – mestelėdavo per šventes. – Keista, kaip mergina jūsų padėtyje taip išranki maistui. – Sūnus galėjo vesti gydytojo dukrą… Mama vis ragino: – Nekreipk dėmesio. Tokie žmonės nesikeičia. Bet pasikeičiau aš. Baigiau su pagyrimu, gavau puikų darbą tarptautinėje įmonėje, susituokėme. O ji vestuvėse stovėjo lyg laidotuvių procesijoj – nė žodžio pasipriešinimo. Vėliau gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vyras neteko verslo, jie prarado viską – namus, mašinas, statusą. Persikėlė į nedidelį butą. Išdidumas sudužo kartu su banko sąskaita. O mano karjera kilo į viršų. Tapau regiono vadove, nusipirkome gražų namą. Vieną dieną vyras susirūpinęs paklausė: – Mano tėvai sunkiai gyvena. Mama prislėgta. Gal galime… – Priimti pas save? – baigiau mintį. Galėjau atsisakyti. Turėjau visas priežastis. Bet prisiminiau mamą – kaip ji su orumu tvarkydavo svetimus namus ir grįždavo pavargusi, bet laiminga. – Tegul ateina, – pasakiau. Kai anyta užėjo į mūsų namus, kažkas jos akyse sudužo – erdvė, šviesa, ramybė. – Kokie gražūs… – šnabždėjo. – Tai ir Jūsų namai, – atsakiau. Iš pradžių buvo santūri. Po kiek laiko vieną rytą radau ją virtuvėje besitvarkančią. – Nereikia, – sakiau. Atsisuko su ašaromis akyse. – Buvau žiauri. Tau, tavo mamai. O dabar supratau – orumas ne darbe, o kaip jį darai. Meilėje savo artimiesiems. Apsikabinome. Dabar ji gamina kartu su mano mama. Juokiasi. Žaidžia su anūkais. Vakar, lankstydamos skalbinius, pasakė: – Kadaise šaipiausi, kad tavo mama tvarko svetimus namus. Dabar tvarkau čia – ir tai pati oriausia veikla, kokią teko dirbti. Nes darau tai su dėkingumu. – Jūs netvarkote mano namų, – tyliai ištariau. – Čia jūsų namai. Gyvenimas turi savų pamokų būdą ir kartais pamoko skaudžiausiai. Ar Jums teko atleisti tam, kuris smarkiai įskaudino? Ir pajusti – tikras išlaisvinimas ateina su atleidimu.

Uošvė juokdavosi iš to, kad mano mama tvarko svetimus namus šiandien ji tvarko mano namus.

Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai draugą parsivedžiau pas savo tėvus į mažąjį butą Vilniuje. Mama tąsyk kepė savo garsų kugelį kvapas sklido kaip sapnas, o mano rankos drebėjo lyg prieš pirmą pasimatymą. Bet aš bijojau ne savo tėvų, o jo motinos Onos.

Tai kuo tu užsiimi, vaikeli? paklausė mama, dėdama ant stalo šaltibarščių lėkštes.

Inžinierius. Dirba didelėje statybų bendrovėje, atsakiau.

Invisible lauke zvimbė bitės. Ko nepasakiau kad jo motina niekad nepraleisdavo progos priminti man, kokia silpna mano kilmė.

Pirmas vizitas pas ją man buvo tarsi kelionė per rūką. Duris pravėrė su dirbtine šypsena, ryškiai žaliu kostiumu, perlų vėriniu. Baldai šaukė: Piniguose slypi statusas. Atnešė man arbatos ir tarė:

Sūnus sakė, kad tavo mama valo kitų namus, pasakė ji, lyg tą žodį valo ištartų su kokiu keistu prieskoniu, tarsi plėšia bankus.

Taip. Ji nuoširdi ir darbšti moteris, atsiliepiau.

Žinoma kiekvienas darbas vertas pagarbos, tarstelėjo ji, bet lyg už žodžių slypėjo kitas tonas. Bet juk norisi vaikams daugiau mokslo, geros profesijos

Studijuoju Vilniaus universitete administravimą, pasakiau.

O iš ko mokaisi? Iš mamos algos tai sunku pasakė, pirštais glostydama puodelį.

Tada pirmąsyk įsikišo mano draugas Justas:

Ji turi stipendiją. Geriausia savo grupėje.

Tačiau žodžiai jau buvo apsiviję mano kojas tarsi šešėliai.

Metai slinko lašas po lašo. Šeimos susibūrimuose ji vis pametėdavo:

Tu, Julija, gali surinkti keptuvę juk turi patirties iš namų.

Keista, kaip mergina iš tavo sluoksnio tokia išranki valgiui

Sūnus galėjo vesti kokio gydytojo dukterį

Mama sakydavo:

Nekreipk dėmesio, Julija. Tokie žmonės nesikeičia.

Bet aš keičiausi.

Baigiau mokslus su pagyrimu. Gavau gerą darbą tarptautinėje įmonėje. Mes susituokėme. Ona ant vestuvių sėdėjo susikaušusi, kaip kapuose, be jokios vilties pakeisti istoriją.

O paskui sapnas apsivertė kita puse.

Jos vyro verslas žlugo. Prarado viską namą, automobilius, šurmulingą miestelio gyvenimą. Persikėlė į mažą kambarėlį Fabijoniškėse. Jos pasididžiavimas išgaravo kartu su eurais.

Mano karjera kilo aukštyn. Tapau regiono vadove. Mes nusipirkome šviesų namą miške už Vilniaus.

Vieną vakarą Justas pažiūrėjo į mane su nerimu:

Mano tėvai blogai jaučiasi. Mama ji visai prastai. Gal galėtume?

Priimti juos pas save? paklausiau.

Būčiau galėjusi atmesti. Turėjau priežasčių. Bet prisiminiau mama Aldoną, kaip ji vakare pailsusi, bet laiminga grįždavo namo, atlikusi kažkam svarbias pareigas.

Tegul ateina, pasakiau.

Kai Ona įžengė į mūsų namus, kažkas jos akyse nulūžo. Šviesa, erdvė, ramybė ją užliejo. Ji tik sušnabždėjo:

Kaip čia gražu

Tai ir jūsų namai, atsakiau.

Pirmiausia ji buvo užsklęsta tarsi medžio lapas rudens sūkury. O vieną rytą radau ją virtuvėje, kai ji šveitė grindis.

Neverta, pasakiau.

Ji atsisuko akys pilnos lietaus.

Buvau baisi. Tau, tavo mamai. Tik dabar supratau orumas nepriklauso darbui, o nuo to, kaip jį darai. Nuo meilės artimiesiems.

Mes apsikabinome.

Dabar ji verda su mama, juokiasi, žaidžia su mano vaikais.

Vakar kartojome skalbinius. Tada ji tarė:

Kadaise juokdavau, kad tavo mama tvarko namus. Dabar tvarkau čia, ir tai didingiausias darbas, kokį esu dariusi. Nes darau tai su dėkingumu.

Jūs nevalote mano namų, tyliai atsakiau. Jūs esate namie.

Gyvenimas kartais moko tokio pamokos, kokios labiausiai reikia.

Ar jums buvo nutikę atleisti tam, kuris skaudino? Ir pajusti, kad atleidimas paleido pirmiausia jus pačius?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

10 − one =

Mano anyta iš manęs šaipėsi, kad mano mama tvarko svetimus namus… šiandien ji pati valo mano namuose. Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai atvedžiau savo vyrą pas tėvus. Mama paruošė garsųjį savo lietuvišką kugelį, o aš jaudinausi lyg abiturientė prieš egzaminą. Tik ne dėl tėvų, o dėl jo mamos. – O tu, mieloji, kuo užsiimi? – paklausė mano mama, dėdama į lėkštę šviežias salotas. – Inžinierius. Dirba didelėje statybos firmoje. Nepasakiau tik to, kad jo mama niekada nepraleisdavo progos priminti, iš kur kilusi mano šeima. Pirmąsyk nuėjau pas ją prieš trejus metus – pasitiko mane su pritemta šypsena, kostiumėliu, perlų vėriniu ir baldais, kurie šaukė „turtai“. – Mano sūnus sakė, kad tavo mama tvarko po svetimus namus, – tarstelėjo ji gerdama arbatą. Jos tonas prilygo žodžiui „plėšia bankus“. – Taip. Ji sąžininga, darbšti moteris. – Žinoma… kiekvienas darbas vertas pagarbos, – atsakė ji dviprasmiškai. – Bet juk kiekviena mama nori vaikams geriausio… išsilavinimo, profesijos… – Studijuoju universitete – administraciją, – atsakiau. – O kas tau moka už mokslus? Nes su tokiais mamytės atlyginimais… Tada įsikišo jis, pirmąkart. – Ji – stipendininkė. Tarp geriausių kurse. Bet žinutė buvo aiški. Kelerius metus kentėjau lašas po lašo. – Tu galėtum surinkti lėkštes, juk turi daugiau patirties, – mestelėdavo per šventes. – Keista, kaip mergina jūsų padėtyje taip išranki maistui. – Sūnus galėjo vesti gydytojo dukrą… Mama vis ragino: – Nekreipk dėmesio. Tokie žmonės nesikeičia. Bet pasikeičiau aš. Baigiau su pagyrimu, gavau puikų darbą tarptautinėje įmonėje, susituokėme. O ji vestuvėse stovėjo lyg laidotuvių procesijoj – nė žodžio pasipriešinimo. Vėliau gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vyras neteko verslo, jie prarado viską – namus, mašinas, statusą. Persikėlė į nedidelį butą. Išdidumas sudužo kartu su banko sąskaita. O mano karjera kilo į viršų. Tapau regiono vadove, nusipirkome gražų namą. Vieną dieną vyras susirūpinęs paklausė: – Mano tėvai sunkiai gyvena. Mama prislėgta. Gal galime… – Priimti pas save? – baigiau mintį. Galėjau atsisakyti. Turėjau visas priežastis. Bet prisiminiau mamą – kaip ji su orumu tvarkydavo svetimus namus ir grįždavo pavargusi, bet laiminga. – Tegul ateina, – pasakiau. Kai anyta užėjo į mūsų namus, kažkas jos akyse sudužo – erdvė, šviesa, ramybė. – Kokie gražūs… – šnabždėjo. – Tai ir Jūsų namai, – atsakiau. Iš pradžių buvo santūri. Po kiek laiko vieną rytą radau ją virtuvėje besitvarkančią. – Nereikia, – sakiau. Atsisuko su ašaromis akyse. – Buvau žiauri. Tau, tavo mamai. O dabar supratau – orumas ne darbe, o kaip jį darai. Meilėje savo artimiesiems. Apsikabinome. Dabar ji gamina kartu su mano mama. Juokiasi. Žaidžia su anūkais. Vakar, lankstydamos skalbinius, pasakė: – Kadaise šaipiausi, kad tavo mama tvarko svetimus namus. Dabar tvarkau čia – ir tai pati oriausia veikla, kokią teko dirbti. Nes darau tai su dėkingumu. – Jūs netvarkote mano namų, – tyliai ištariau. – Čia jūsų namai. Gyvenimas turi savų pamokų būdą ir kartais pamoko skaudžiausiai. Ar Jums teko atleisti tam, kuris smarkiai įskaudino? Ir pajusti – tikras išlaisvinimas ateina su atleidimu.