Mano anyta pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus. Dabar ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, todėl sutikome.
Abu su žmona dirbame ir turime tris vaikus, bet neturime galimybės pasiimti įprastų atostogų. Paprastai tiesiog paeiliui imame laisvadienius, kai kuris nors vaikas suserga ar turi kokį svarbesnį įvykį. Kartais pavyksta išvykti savaitgaliui, jei namuose nėra nieko ypatingo, bet tai viskas, ką galime sau leisti.
Pastaruosius trejus metus mokame dvidešimties metų būsto paskolą. Vargina nuolatiniai kraustymaisi dėl nuomos, tad nusprendėme, kad geriausia turėti savo namus, net jei mėnesinė įmoka eurais didesnė. Vėlgi, net ir dirbdami visą vasarą, negalime sau leisti atostogų, nes daug ką praryja paskolos grąžinimas. Be to, vasarą nėra mokyklos ir nelieka, kas galėtų prižiūrėti mūsų vaikus, kol mūsų nėra. Bent jau žinome, kad tomis karštomis savaitėmis jie yra saugūs ir sveiki namie, kuris jau tapo jų namais!
Mano anyta pasiūlė savo pagalbą vasarai. Kadangi turi daugiau laiko, sutikome. Kai artėja vasara ir važiuojame pas žmonos mamą, visada nuperkame jai maisto produktų ir paliekame pinigų vaikams skanėstams. Ji niekada neišlaidauja anūkams iš savo pensijos – sako, kad pensija nėra didelė. Paprastai pinigus duodame grynaisiais, tad tai kur kas pigiau už auklės paslaugas. Visi atrodo patenkinti tokiu sprendimu.
Mano žmonos brolis, turintis taip pat tris vaikus, nusprendė irgi atvežti savo vaikus į močiutės namus. Tačiau jo vaikai buvo jaunesni ir daug neklaužadesni, todėl reikėjo nuolatinės priežiūros. Deja, jų neatvežė nei su maistu, nei su pinigais iš tikrųjų, vaikus teko maitinti mums iš savo kišenės.
Nesuprantu, kodėl turiu tiek stengtis, kad kitas galėtų auginti savo vaikus. Ne kartą prašiau žmonos, kad pasikalbėtų su broliu, tačiau ji nenorėjo veltis į konfliktus ir nepadarė nieko. Kodėl aš turiu dirbti papildomai vien tam, kad kam nors būtų patogiau? Galvoju, kokiu būdu galėčiau apie tai pasikalbėti, kad išvengčiau barnių.
Šią vasarą supratau, kad net ir artimi žmonės mano gerumo ribas gali priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Mano pamoka reikia mokytis drąsiai kalbėti apie savo jausmus ir poreikius, net jei kartais atrodo, kad tai bus nemalonu. Tik taip galima išlikti savimi ir neišsekti.






