Jeigu kas nors man būtų papasakojęs tokią istoriją, iš pradžių būčiau nepatikėjęs. Visgi tai atsitiko mano broliui ir jo žmonai. Jie važiavo namo po senelio gimtadienio šventės kaime. Buvo ankstyvas vakaras, apie septintą valandą. Važiuodami automagistrale pastebėjo jauną moterį, stovinčią ant kelio. Ji bandė sustabdyti automobilį, riausdamasi rankomis. Brolio žmona Daiva prašė nesustoti, sakė, jog tai pavojinga. Bet brolis Mindaugas pristabdė, norėdamas sužinoti, kas vyksta. Merginos veidas buvo nusėtas įbrėžimų ir mėlynių.
Ji, dusdama nuo ašarų, papasakojo, kad su šeima pateko į avariją. Jų automobilis nuslydo nuo kelio ir apsivertė griovyje. Moteris sakė, jog jos vyras žuvo, bet vaikas liko gyvas prašė mano brolio padėti jam. Ji parodė, kur įvyko nelaimė. Mindaugas išlipo iš automobilio, paprašė moters pasilikti su Daiva ir nuskubėjo į avarijos vietą. Ten tikrai buvo automobilis. Mindaugas skubėjo prie jo, nesidairydamas, iš galinės sėdynės paėmė berniuką, kuriam buvo maždaug šešeri.
Grįžęs prie savo automobilio, moters ten nerado. Paklausęs žmonos Daivos, kur ji dingo, ši tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad moteris pasekė Mindaugą. Sugrįžęs prie sudaužyto automobilio ieškoti moters, Mindaugas pastebėjo pirmą kartą, kad priekyje buvo du žmonės. Vairuotojo vietoje šeimos galva, jo žmona šalia. Abu jau buvo mirę. Bet kaip moteris galėjo šauktis pagalbos kelyje? Tas suvokimas Mindaugui pasiuntė šiurpulius per kūną. Išgelbėtas berniukas dabar gyvena jų šeimoje Mindaugas su Daiva jį įvaikino. Brolis tvirtai tiki, jog tą naktį jiems pasirodė vaiduoklis, kad padėtų sūnui išsigelbėti.
Ši istorija primena: kartais pagalbos šauksmas pasiekia mus iš neįtikėtinų vietų, ir gėris atveria duris ten, kur atrodo beviltiška. Reikia nebijoti atsiliepti į širdies balsą nuo to priklauso ne tik mūsų, bet ir kitų likimai.
