Buvęs vaikinas pasirodo vieną šeštadienio popietę su milžiniška gėlių puokšte, šokoladais, maišu dovanų ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais. Pagalvoju, kad atėjo atsiprašyti arba pasikalbėti apie viską, kas tarp mūsų buvo likę nepasakyta. Keista, juk po skyrybų jis buvo šaltas, tarsi būčiau jam visiškai svetima.
Vos pravėręs duris, pradeda kalbėti, kaip daug galvojo, kaip pasiilgo, kad esu jo gyvenimo moteris, ir suprato savo klaidas. Kalba taip greitai, lyg būtų iškalęs žodžius mintinai. Klausau tylėdama ir nesuprantu, iš kur atsirado tiek švelnumo po tiek mėnesių tylos. Prieina arčiau, apkabina, ir sako, kad nori susigrąžinti tai, kas mūsų.
Ištraukia kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku. Viskas atrodo labai romantiškai. Ima aiškinti, kad turėtume duoti vienas kitam dar vieną šansą, sako, jog keitėsi, kad su manimi norėtų viską daryti teisingai. Jaučiuosi nepatogiai viskas atrodo per gražu, kad būtų tiesa. Juk net kai buvome kartu, tiek dėmesio niekada nerodė.
Tiesa išaiškėja tada, kai pakviečiu atsisėsti ir tiesiai paklausiu, ko jis nori. Pradeda painiotis. Prisipažįsta, kad turi nedidelių problemų su banku, kad reikia paskolos verslui, kuris būsiąs dėl mūsų abiejų gerovės, o jam trūksta vos vieno parašo mano.
Suprantu, kodėl staiga toks meilus ir tiek dovanų atnešė.
Sakau, kad nieko nepasirašysiu. Tą pačią akimirką jo veidas pasikeičia. Šypsena dingsta, gėles sviedžia ant stalo ir ima šaukti, kaip galiu juo nepasitikėti, kad esąs tai jo gyvenimo galimybė. Kalba taip, tarsi kažką jam skolinga. Net drįsta tvirtinti, kad jei dar jo noriu, turėčiau jam padėti. Visa ši scena griūva taip pat greitai, kaip ir prasidėjo.
Supratęs, kad neįtikins, pakeičia taktiką. Pradeda sakyti, kad be šios paskolos jam galas, kad jei padėsiu, oficialiai vėl sugrįšiąs pas mane ir kad galėtume viską pradėti iš naujo. Sako tai be jokios gėdos, pinigus ir tariamą taiką supinęs į vieną sakinį. Tik tada iki galo suprantu, kad visas šitas spektaklis dovanos, gėlės, švelnūs žodžiai tebuvo priemonė siekiant mano parašo.
Galiausiai, kai dar kartą aiškiai pasakau, kad nieko nepasirašysiu, beveik visas dovanas susirenka: pasiima šokoladus, įsideda kvepalus ir net apyrankę. Tik gėles palieka numestas ant grindų. Išeina mane pavadinęs nedėkinga ir priduria, kad daugiau nesakyčiau, jog jis nebandė gelbėti mūsų santykių. Uždaro duris taip, lyg būčiau kažką skolinga.
Štai taip tas jų susitaikymas trunka lygiai penkiolika minučių.
