Mano buvęs pasirodė vieną šeštadienio popietę su didžiule puokšte gėlių, šokoladais, dovanų maišu ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais – pagalvojau, kad ateina atsiprašyti ar pagaliau pasikalbėti apie viską, kas liko neišspręsta tarp mūsų. Jis buvo labai šaltesnis po išsiskyrimo, atrodė, tarsi būčiau jam visiškai svetima… Vos tik įžengė į vidų, pradėjo kalbėti apie tai, kaip daug mąstė, kaip aš jam rūpiu, kad esu „jo gyvenimo moteris“ ir kad jis suprato savo klaidas. Kalbėjo taip greitai, kad atrodė, jog išmoko kalbą atmintinai. Tylėdama klausiausi, nesuprasdama, iš kur tiek švelnumo po mėnesių tylos. Jis prisiartino, apkabino mane ir pasakė, kad nori „susigrąžinti tai, kas mūsų“. Ištraukė kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku – viskas atrodė labai romantiška. Pradėjo įtikinėti, kad turime sau duoti dar vieną šansą, jog jis pasikeitęs ir su manimi nori viską padaryti tinkamai. Pradėjau justi nerimą – viskas atrodė per gerai, kad būtų tikra, juolab, kai kartu būdami jis niekada taip nesistengė. Tiesa paaiškėjo, kai jį pasikviečiau atsisėsti ir tiesiai paklausiau, ko jis nori. Tuomet jis pradėjo painiotis – pasakė, kad turi „nedidelę bankinę problemą“, kad jam reikalingas kreditas „verslui, kuris bus naudingas mums abiem“, ir jam trūksta tik vieno parašo – mano. Tada supratau, kodėl jis atsirado toks dėmesingas ir su tiek dovanų. Pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas iš karto pasikeitė – šypsena dingo, žiedai sušnarėjo ant stalo, pradėjo ant manęs šaukti, kodėl juo nepasitikiu, kad čia jo „gyvenimo galimybė“. Kalbėjo taip, lyg būčiau jam skolinga. Dar išdrįso pasakyti, kad „jei dar jo noriu“, turiu padėti. Visa iliuzija subyrėjo taip greitai, kaip ir atsirado. Kai pamatė, kad nepavyks įkalbėti, ėmė maldauti – be šio kredito jis „prarastas“, o jei padėsiu, jis „oficialiai sugrįš pas mane“ ir pradėsime viską iš naujo. Tai buvo visiškai atviras piniginio intereso ir tariamo susitaikymo mišinys. Tuomet galutinai supratau, kad visa šita scena – dovanos, gėlės, švelnūs žodžiai – buvo tik kaukė, siekiant mano parašo. Galiausiai, kai tvirtai atsakiau, kad nieko nepasirašysiu, jis susirinko beveik viską: pasiėmė šokoladus, kvepalus, net apyrankę. Tik gėles paliko numestas ant grindų. Išėjo, pavadinęs mane nedėkinga, ir dar pasakė, kad „nebesiskųsčiau, jog jis nebandė gelbėti santykių.“ Duris uždarė taip, tarsi aš būčiau jam ką skolinga. Taip jų „susitaikymas“ truko vos penkiolika minučių.

Buvęs vaikinas pasirodė šeštadienio popietę, laikydamas rankose didžiulę rožių puokštę, dėžutę šokoladų, dovanų maišelį ir tą seniai matytą šypseną, kurios nebemačiau kelis mėnesius. Man pasirodė, kad jis atėjo atsiprašyti arba tiesiog išsikalbėti apie tai, kas liko nepasakyta tarp mūsų. Tai buvo keista, nes po skyrybų jis buvo ledinis, visiškai svetimas žmogus.

Vos pravėręs duris, jis pradėjo kalbėti tiesiog žaibu aiškino, kaip daug galvojęs, kaip pasiilgo, sakė, kad esu gyvenimo moteris ir kad pagaliau suvokė savo klaidas. Žodžiai liejosi kaip iš rašto, viskas skambėjo kaip iš anksto paruošta kalba. Tyliai klausiausi jo, nesuprasdama, iš kur staiga tiek švelnumo po visų tų mėnesių tylos. Priėjo arčiau, apkabino, tyliai pasakė, jog nori susigrąžinti visa, kas mūsų.

Iš vieno maišelio ištraukė kvepalus, sidabrinę apyrankę, laišką. Visa scena pernelyg romantiška, kad būtų tikra. Bandė įtikinėti, kad mums reikia dar vieno šanso, sakė, jog keičiasi, kad su manimi nori pradėti gyventi iš naujo, teisingai. Mane užplūdo nerimas. Viskas buvo taip gražu, kad atrodė nerealistiška. Jis niekada nebuvo toks jautrus, net kai buvome kartu.

Tiesa išryškėjo, kai pakviečiau atsisėsti ir atvirai paklausiau, ko jis iš tiesų nori. Staiga jo kalba užsikirto. Pradėjo painiotis, išlemeno, kad turi nedidelę bankinę bėdą, kad jam prireikė paskolos verslui, kuris būtų naudingas mums abiems, ir kad beliko vienas trūkstamas parašas mano.

Tada supratau tikrąją tos visos meilės scenos priežastį, dovanas, gėles ir šilumą.

Tvirtai pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas iškart pasikeitė šypsena dingo, trenkė gėles ant stalo ir ėmė šaukti, kaip aš galiu juo nepasitikėti, kad tai mūsų gyvenimo proga. Jis kalbėjo taip, tarsi būčiau jam kažką skolinga. Net neišraudęs išrėžė, kad jei vis dar jo noriu, turiu padėti. Viskas subyrėjo per kelias akimirkas.

Kai pamatė, kad aš neperkalbama, staiga pakeitė toną. Pradėjo verkti, kad be tos paskolos jis žlugtų, kad jei jam padėsiu, jis oficialiai grįžtų pas mane, ir kad galėtume pradėti iš naujo. Viską sakė be jokio gėdos, maišydamas tariamą susitaikymą su finansiniu interesu. Tada galutinai supratau visa ši sentimentali drama, dovanos, gražūs žodžiai buvo tik kaukė, kad gaučiau mano parašą.

Galiausiai, kai pasakiau aiškiai nieko nebebus, jis susikrovė beveik viską, ką buvo atnešęs: pasiėmė šokoladus, įsimetė atgal kvepalus ir net apyrankę. Tik gėlių puokštė liko numesta ant grindų. Išeidamas dar išvadino mane nedėkinga ir pareiškė, kad vėliau nedrįsčiau sakyti, esą jis nebandė išgelbėti mūsų santykių. Duris trenkė taip, tarsi aš jam likau skolinga.

Tokia buvo jų susitaikymo scena truko lygiai penkiolika minučių.