Buvęs vaikinas mane slėpdavo nuo savo draugų, nes, jo manymu, nebuvau jo lygio. Tą supratau dar nuo pat pradžių, bet likau gal dėl naivumo, gal dėl vilties. Jis buvo iš pasiturinčios šeimos, gyvenančios mažame miestelyje. Jo tėvas stambus verslininkas, mama nedirbo, jų namas didelis, automobiliai nauji. Tuo metu aš gyvenau Vilniuje paprastame rajone, dirbau kasininke parduotuvėje, stengdavausi padėti mamai su buities išlaidomis.
Susipažinom kavinėje, kai prieš darbą užsisakinėjau kavą. Jis pradėjo rašyti, skambinti, kvietė į pasimatymus. Iš pradžių viskas atrodė romantiška, bet kartu keista niekad nevedė manęs ten, kur susitinka su savo draugais. Visada pasirinkdavo tolimesnes, mažiau žinomas vietas, kur niekas mūsų nepažinojo. Jei vaikščiodavom per miestą ir sutikdavau pažįstamą, jis staiga paleisdavo mano ranką ir visada sakydavo: Eikim čia. Paklausiau, kodėl taip daro, atsakė: Mano draugai labai vertina, nenoriu apkalbų. Priėmiau šį paaiškinimą, nors kartu skaudėjo.
Pirmą kartą supratau, kaip viskas yra, kai pakvietė į vakarėlį. Pasirinkau paprastą, bet gražią suknelę, stengiausi atrodyti šventiškai. Vos įėjome, jis tyliai pasakė: Palauk prie baro, pasveikinsiu kelis draugus. Praėjo dvidešimt minučių, paskui keturiasdešimt. Matydavau jį juokaujant, fotografuojant, apsikabinant su kitais. Manęs niekam nepristatė. Kai priėjau, jis sustabdė mane: Palauk lauke. Lauke paaiškino: Čia susirinko svarbūs žmonės, nenoriu nepatogumų.
Bėgant laikui, jo komentarai vis labiau skaudino. Sakydavo, kad kalbu per daug paprastai, kad reikėtų pakeisti rūbų stilių, kad jai nepirksi nuotraukų socialiniuose tinkluose, nes jo šeima uždara. Į namus niekad nepakvietė, su tėvais nepažindino. Kai pakviečiau į mamos gimtadienį, rasdavo pasiteisinimus darbai, automobilis, nuovargis. O kai jo pažįstamų rate būdavo kokia šventė, dingdavo visam savaitgaliui.
Vieną dieną paklausiau tiesiogiai: Tau gėda būti su manimi? Jis keletą sekundžių tylėjo, paskui tarė: Ne gėda tiesiog mes iš skirtingų pasaulių. Esi geras žmogus, bet mano draugai kita lyga. Nenoriu būti vertinamas. Ši frazė mane sugriovė. Paklausiau: O tu pats mane vertini? Jis tik gūžtelėjo pečiais.
Blogiausia buvo, kai jo socialiniuose tinkluose pamačiau nuotraukas su kolege garsaus advokato dukra iš miestelio. Restoranai, prabangios šventės, žymėjimai ir šypsenos. Su ja pozavo ir didžiavosi. O apie mane nė menkiausios žinutės. Kai paklausiau, tik pasakė, kad ji tik draugė. Susipykome rimtai. Pasakiau, jog nenoriu būti slapta. Atsakė: Jei tave netenkina, baigiam.
Taip ir nutiko. Išsiskyrėme ten pat. Keli kvartalai ėjau viena, verkiau. Po savaitės jis jau buvo oficialiai su ta moterimi. Aš toliau dirbau, sekiau jo blizgančias nuotraukas su kelionėmis, vakarienėmis. Nei karto neatsiprašė. Niekuomet nepripažino, kad skaudino.
Dabar žinau, kad visus metus buvau ta mergina, kurios niekas neturi matyti. Ta, kuri egzistuoja tik už uždarų durų. Ta, kuri nepakankamai lygi, kad atsidurtų bendroje nuotraukoje. Ir tai nesužalina taip greitai…
Mano buvęs vaikinas slėpė mane nuo savo draugų, nes, jo nuomone, „nebuvau jo lygio“.