20250825, Vilnius
Mano dienoraštį pradėjau reikšti ne todėl, kad norėčiau pasidalinti laime, o todėl, kad man reikia išsirašyti, kas vyksta šios šešėlinės paslapties fone. Vaikas, mano dukra Eglė, 12metė, visada mėgo mango, matematika ir šokti TikTok choreografijas prieš įtrūktą veidrodį vonios kambaryje. Iki prieš tris savaites ji buvo šviesi berniukė su plauku vingiuotomis garbanomis, nešviesomis kojinėmis, visą laiką susiderinanti dainą, net jei jos garsas netrūko.
Bet nuo to laiko jos grįžimas į namus visada vėluoja iki 1:00 nakties.
Pirmąją naktį beveik nuvargau, kai vidiniai durys traukinio garsą išgijo taip vėlai. Aš sėdėjau ant senossoflio ir laukiau jos po papildomų pamokų. Ji turėjo būti namuose iki 18:30. Kai laikrodis rodo 22:00, skambinau mokyklai, draugėms, privatų mokytoją niekas jos nebuvo matęs.
Ir tada, 1:00 ryto, ji tyliai atsivėrė duris.
Eglė! Kur buvai? Aš pradėjau, bet ji pakėlė ranką ir ramiai pasakė: Nesijaudink, grįžau gerai. Viskas taip pat be ašarų, be atsiprašymo, be baimės. Ji tiesiog įėjo į kambarį ir užrakino duris.
Aš stovėjau ant grindų, galvoju, jog galbūt per daug galvoju. Oro, kurį ji atnešė, buvo šaltas kaip šaldytuvo spinta. Šviesos koridore švytėjo trumpam ir stabilizavosi. Galbūt tiesiog vaikų keiksmažodis, bet kažkas jaudino.
Kitą naktį vėl tas pats. 1:00 ji vėl įlipo kaip iš kitos laiko juostos, be paaiškinimų. Bet šį kartą pastebėjau, kad jos šešėlis nesekė jos.
Šviesos šviestuve ant virtuvės sienos šalia jos, bet šešėlis nebuvo. Nėra kontūro, nieko. Įjungiau visas lemputes, paklausiau jos stovėti po šviesa jos veidas švietė, bet grindys liko be šešėlio. Ji paklausė: Kas čia, mama? Aš mirgėjau: Nieko, tik pavargau. Ji linktelėjo ir išėjo. Jos kūnas judėjo, bet niekas jo nesekė.
Kitą rytą paskambinau mokyklai ir paklausiau, kodėl ji išeina taip vėlai. Mokyklos sekretorė susimąstė, tada atsakė: Ponios, jūsų dukra nebuvo mokykloje nuo paskutinio tarpinių egzaminų jau daugiau nei trys savaitės. Siuntėme laiškus, bet niekada neatsakėte. Širdis sustojo. Ji visada ryte išeina, dėvi uniformą, nešioja vandens buteliuką. Patikrinau šaldytuvą buteliukas vis dar ten, nepakitęs nuo paskutinio egzaminų.
Naktį nesulaukiau. Išjungiau visas lemputes, sėdėjau prie svetainės lango ir laukiau. Liko lyg 1:00, kai prie kiemo vartų vos girdėsi trauktis, ir ji vėl įlipo. Bet taip nebuvo Eglė. Išvaiz, jos akys nebuvo žvilgsnys, kvėpavimas neatpažįstamas. Ji paklausė: Kodėl esi budri, mama? Šypsodamasis atsakiau: Laukiu tavęs. Tuomet paklausiau: Kur tavo šešėlis? Ji nusišypsojo, bet ne lūpomis, o šaltu šypsena: Jis liko už nugaros. Prieš praeidama pro sieninį veidrodį, kažkas iš šono pasirodė trumpam aukštesnė figūra su didelėmis akimis ir labai plonu šypseniu.
Dabar Eglė miega savo kambaryje, tyli, bet jos šešėlis atrodo ar ne jos tikras šešėlis? Manau, jis vis dar laukia lauke, galbūt nori įeiti.
—
**2 skyrius Kas slypi po durelėmis**
Nuo tada namas nebeliko tas pats.
Rytas įprasta rutina: Eglė kelsis, sėdama pusryčiams, bet nieko nekės, tiesiog maišo dribsnius. Ji skaito savo užrašus, šnabžda dainas, kurių tekstų niekur nerasime, o vakare tiesiog dingsta. Durys užsidaro patys 18:45, nė minutės prieš ar po. Aš laukiu tamsioje salėje, klausydamas save: ar ji iš tikrųjų mano dukra?
Dienos metu pastebiu, kaip sienos kvėpuoja, kai ji yra namuose plytelės šiek tiek išsipučia, o kambario augalai miršta tik jos kambarį. Vieną naktį išgirdau, kad ji sėdi ant lovos krašto, šnabždė dainą be žodžių ir šukuoja lėlės plaukus be akių. Už jos stovėjo ateiviškas šešėlis, aukštesnis nei ji, judantis prieš ją.
Bėgau į savo kambarį, užrakinau duris su kėde, meldžiausi, bet atsakymo nelaukau, kai blogis jau įsčiai įsiskverbė.
Kitą dieną peržiūrėjau seniausią Eglės nuotrauką ir susidūriau su pokyčiu: jos akys buvo šviesiai rudos, dabar pilkos, kaip dubus vanduo, o vyzdžiai tapo vertikalių formų, kaip katės ar gyvatės.
Aplankiau jos kambarį 1:00 naktį, palikau miltus koridoriuje, kaip spąstą. Girdėjau durų atidarymą, minkštas žingsnis, tada sustojimą. Eglė stovėjo ties mano kambario slenksčiu, bet po jos kojomis miltai nepaliko žymių tik ploni brūkšniai, lyg ilgos uodegos.
Po manęs liko raštas ant pagalvės, ne ranka rašytas, bet atrodo, lyg žodžiai būtų įdegti į popierių: Mama, aš esu įkalinta. Tai ne aš. Nesukelk jos atgal rytoj. Širdis suklupo kaip vėjas lietingą vakarą, o kiemo vartai vėl pradėjo atsidaryti savarankiškai.
—
**3 skyrius Balsas už durų**
1:00. Laikrodis spustelėjo, o pagrindinės durys savarankiškai atsivėrė. Aš stovėjau svetainėje, rankoje raštas, širdis plakta kaip paukščių sparnai. Neslėpiau už užuolaidos, išjungiau telefoną, išjungiau šviesas. Girdėjau žingsnius ne jaunos mergaitės, bet sunkesnius, kaip kam nors nešant kažką. Tada išgirdau balsą: Mama aš atvykau. Bet balsas buvo keistas, gilus, su dviem balsais, vienas švelnus kaip Eglės, kitas šokantis kaip nagų krapštymas ant stiklo.
Durų rankenėlė sukosi, ji neįėjo, bet prispaudė kaktą prie durų ir pradėjo verkėti. Aš norėjau ją priimti, bet iš to rašto žinau: Tai ne aš. Nesukelk jos atgal. Supratau, kad tikra Eglė lauke, o tai, kas dabar čia, yra kažkas kitas.
Buvau iškeliavęs iki 3:33, žingsniai išnyko, durys vėl užsidarė, tylėjimas priėjo, o oras vėl užpildė mano plaučius.
Ryte patikrinau jos kambarį tuščia lova su dėžute, kurios viduje buvo lėlė mano veido atspindys. Ant galvos rašymas peiliu: Tu būsi sekanti. Aš bandžiau sudeginti ją, bet iškart išskleidė mėsos kvapą, o ne ugnį.
—
**4 skyrius Veidrodis, kuris neatskleidžia**
Kitas rytas Eglė negrįžo į mokyklą, jos telefonas lieka išjungtas, lėlė lovoje su mano akimis ir baimės išraiška. Bandžiau ją sudeginti, bet ugnis kaip kvepė. 12:55 padėjau veidrodį prie pagrindinių durų, bet ne kaip talismaną, o kaip priemonę sužinoti, kas įeina naktį.
1:00 durys lėtai atsivėrė, figūra įlipo tai buvo Eglė, mėlyna striukė, kuprinė. Ji sveikino mane: Sveika, mama. Bet jos akys nežiūrėjo į mane, o į veidrodį, kuriame niekas neatsispindėjo. Ji šyptelėjo šaltu šypsniu, pasakė: Viskas gerai, mokėjome fotosintezę. Tai buvo dvi savaites senas mokymas.
Aš matau, kad veidrodis nepateikė jos šešėlio, o tik šaltą vėją švelniai paglostė mano kojas. Vėl girdėjau juoką iš spintelės, bet ne iš koridoriaus iš spintos, kur lėlė sėdėjo su mano plaukų lankeliu.
Baigiau nešti lėlį į bažnyčią, kunigas nepaleido jos, tik šnabždėjo parazitas. Paaiškino, kad egzistuoja būtybės, kurios imituoja, mokosi ir įsiskverbia, kartais reikalingas kvietimas, kartais tik tikėjimas. Paklausiau: Kur mano dukra? Jis atsakė: Jei jos šešėlis neseka jos, galbūt ji nebe yra tarp mus.
—
**5 skyrius Vaizdas iš kameros**
Įdėjau kameras su naktiniu matymu, norėjau įrodyti tiesą. Vaizdas parodė, kaip ji įlipa per stogą, kaip lanksti lūpos, o už jos niekas bet be šešėlio, tik neapčiuopiamos nagų linijos, slankiojančios pilnausią. Ji į peizažą šnabždėjo: Mama, nustoja žiūrėti. Tuomet ekranas pamigo.
—
**6 skyrius Kur ji eina, kai išeina**
Po to dienos peržiavau jos kuprinę ir radau juodą, drėgną žemę, kaip iš kapų, bei keturių sulankstytą popieriaus lapą su žodžiais: Ji yra mokykloje. Aš grįžtu. Neklausk daugiau.
Paklausiau mokyklos, ar Eglė lankė pamokas. Tada paklausiau, ar ji lankė pamokas? Tiktai tylėjimas. Ponios, jūsų dukra nebuvo mokykloje nuo praėjusių mėnesio. Sprendimas, todėl aš sužinojau, kad kažkas kitas atsakė už mane, naudodama mano balsą.
Naktį, kai Eglė vėl atvyko, jos žingsniai atėjo kaip šaltoji knyga. Sekau ją iki spintos, kur jos ranka šnabždėjo kažką senovinio, kalbos, kurios aš nesupratau. Spinta atsidarė savaime, iš jos išlindo kita mergaitė nešvari, baltarodiškų plaukų, lūnas, lūpos susiūti juodu siūlu. Jos akys tamsus, be gyvybės šviesos. Viena pasakė: Netrukus ateisi ir tu. Ir jos abi žiūrėjo į mane.
Bėgau lauke, nuogais kojomis, bet niekas neįjungė šviesų. Grįžau pirmadienį su policija, bet namas buvo tuščias, spinta tuščia, nieko nebuvo nei kameros, nei žemės, nei lėlės. Vienintelė įraža išraiška į sieną: Ji ne tavo dukra.
Tada iš mokyklos saugumo kamerų pamačiau tikrąją Eglę sumušusią į patalpas, kurios neegzistuoja, su viena kėde, lentele ir veidrodžiu, kuriame aš šyptėjau, bet ne aš.
—
**7 skyrius Veidrodis, kuris nebepasakoja**
Kita diena Eglė negrįžo į mokyklą, jos telefonas vis dar tyvų. Lėlė lovoje su mano akimis, bet kai bandžiau ją sudeginti, iš garso išsiliejė mėsos kvapas. 12:55 pastatžiau veidrodį prie pagrindinių durų, kad pamatytume, kas ateina naktį. 1:00 durys lėtai atsivėrė, ir įėjo figūra su mėlyna striuke, kuprine, plaukais surištu. Ji pasisveikino: Sveika, mama. Bet jos žvelgimas nukreiptas į veidrodį, kuriame niekas neatsispindėjo. Ji paklausė: Kas tai? Aš sakiau, kad nieko, o ji atsakė, kad mokslas apie fotosintezę buvo prieš dvi savaites. Jos šešėlio nebuvo.
Naktį kaskart girdėjau juoką iš spintos, bet ne iš koridoriaus. Lėlė sėdėjo ten su šypsena, laikydama mano plaukų lanku.
Nuvedžiau lėlę į bažnyčią, kunigaikštis nesugebėjo jos paliesti, tik šnabždėjo parazitas. Paaiškino, kad padarus kontaktą su tokia būtybe, ji pateka į pasaulį, kurio nesame galintys suvaldyti.
—
**8 skyrius Šešėlis virš šešėlio**
Po to aš išbūriau savo kambarį, radau veidrodį po katilinėmis, uždengtas juodu audiniu. Nuėmiau jį ir nematau nei savo veido, nei nieko, išskyrus Eglę, kuriIr tada, kai paskutinį kartą pritraukiau žiūrėti į tuščią veidrodį, suvokiau, kad šešėlis, kurio niekas neseka, visada buvo mano pats įspėjimas, kad kai kurie durys užsidaro amžinai.
