Mano mama paliko mūsų namus, kai man buvo vienuolika. Vieną dieną ji tyliai susikrovė krepšį ir išėjo.
Tėtis man pasakė, kad ji turi susidėlioti savo gyvenimą ir kad kurį laiką nesusisieksime su ja. Tas kurį laiką virto metais.
Likau gyventi su tėčiu. Pasikeitėm ritmą, namus, mokyklą. Jos vardas pamažu liovėsi skambėti mūsų namuose.
Visą paauglystę nežinojau, kur ji dingo. Jokio skambučio, laiško, jokio paaiškinimo. Per gimtadienius, išleistuves, šventes mama nepasirodydavo. Tėtis niekad nekalbėjo apie ją blogai, bet ir neieškojo. Paklausus sakydavo, kad ji pasirinko išeiti ir reikia tai priimti.
Užaugau be jos. Nedavė žinoti jos balso. Turėjau tik kelias senas nuotraukas, iš kurių nyko jos veidas.
Kai sulaukiau dvidešimt aštuonerių, nusprendžiau jos ieškoti. Ne dėl kitų raginimų man tiesiog reikėjo atsakymų.
Tiesiai paklausiau tėčio, ar žino, kur ji yra. Jis pasakė taip. Visada žinojo, kuriame miestelyje ji gyvena. Paaiškino, kad kai buvau maža, turėjo jos adresą, o bėgant metams per žmones girdėjo, kad ji vis dar toje pačioje vietoje. Davė senam užrašų knygutėj surašytą adresą, bet perspėjo, kad nežino, ar ji tebėra tenai.
Nuvažiavau į tą miestelį savaitgalį. Klausinėjau kepyklėlėj ir keliuose parduotuvėse, kol kažkas parodė į nedidelį namą su tinkuotom sienom ir žaliom metalinėm durim.
Pasibeldžiau.
Ji atidarė. Neklausė, kas aš. Tyliai pažvelgė ir laukė, kol prabilsiu. Atskleidžiau savo vardą Rūta ir pasakiau, kad esu jos duktė. Ji neišreiškė nei nuostabos, nei jausmų. Nepakvietė užeiti, kalbėjome ant slenksčio.
Pasakiau, kad noriu tik pamatyti ją ir sužinoti, kodėl išėjo. Ji atsakė, jog nenori atnaujinti ryšio ir pageidauja, kad daugiau nesikreipčiau. Papasakojo, kad jos pačios mama ją paliko, kai jai buvo vienuolika, ir nuo to laiko ji išmoko viena išeiti, kol neprisirišo. Prisipažino, kad niekada nenorėjo būti mama. Pasilikti prie manęs buvo sprendimas, kurio nebuvo pasiruošusi, o išeiti vienintelis dalykas, kurio ji mokėjo.
Paklausiau, kodėl niekada manęs neieškojo, kai užaugau. Ji atsakė, kad tėtis visada žinojo, kur ją rasti, bet niekada nesikreipė, kad paragintų ją artėti prie manęs. Pasak jos, tai buvo ženklas, kad geriau nesikišti. Ji nebenorėjo čiupti praeitį ar po tiek metų kurti kažką naujo.
Pokalbis truko mažiau nei penkiolika minučių. Jokio apsikabinimo. Jokio ilgo atsisveikinimo. Pabaigoje ji pasakė, kad viliasi, jog suprasiu jos sprendimą, ir tyliai uždarė duris.
Tą patį vakarą išvažiavau iš miestelio.
Neieškojau jos daugiau. Nerašiau laiškų. Nuo to karto apie ją nieko negirdėjau.
Sapno pabaigoje tvyrojo keistas ramybės ir tuštumos jausmas, o pro apleistų alyvų medžių lapus nuo namo stogo tyliai nusileido mėnulis, kaip milžiniškas žalias euras iš kito laiko, keistai blykčiodamas mano kailinuke. Ar jūs manote, jog klydau bandydama ją surasti?
