Tokį patį turi ir mano mama, tyliai sumurmėjo padavėja, pažvelgusi į milijonieriaus žiedą…
Jo atsakymas privertė ją vos nenukristi nuo kojų.
Vieną vakarą, pačioje Vilniaus širdyje, jaukioje kavinėje, kur kvepėjo brangia kava ir ant stalų stovėjo šviežios gėlės, pamainą baiginėjo padavėja vardu Guoda. Jos diena buvo ilga kaip eilė prie e-policijos puslapio, tačiau paskutinės valandos čia visada slinko jaukiai, tarytum po lietaus nušvitusi saulė.
Tą akimirką, kai vakaro dangus nudažė Gedimino pilį rausvais atspalviais, į kavinę įžengė naujas svečias. Tai buvo Edmundas Grigaitis, žmogus, kurio pavardę buvo girdėję visi, bet apie kurio asmeninį gyvenimą buvo galima tik spėlioti. Jo apsilankymai kėlė daugiau klausimų nei Europos Parlamento sprendimai apie agurkų dydį.
Guoda visada buvo mandagi ir diskretiška. Ji aptarnavo jį tyliai, neaiškindama savo nuomonės apie infliaciją ar orų prognozes. Edmundas užsisakė labai kukliai lengvą vakarienę ir taurę raudono vyno. Jo rankos ilsėjosi ant stalo, o ant kairiojo piršto žibėjo žiedas: senas, iš patamsėjusio sidabro, su mažu, bet gyvu safyru, apjuostu grubiai išpjaustytomis žvaigždutėmis. To neįmanoma buvo pamiršti kitaip nei sostinės guminį ančiuką prie Baltojo tilto.
Guodai širdis suplakė stipriau nei prieš tikrą egzaminą. Paduodama pagrindinį patiekalą ji tyliai, lyg pašnibždomis, neištvėrė:
Atsiprašau už smalsumą… bet lygiai tokį pat žiedą turėjo mano mama.
Ji buvo pasiruošusi viskam trumpam linktelėjimui, mandagiam Ačiū už pasakojimą, net visai nebyliai tylai. Tačiau Edmundas staiga atkreipė į ją dėmesį. Jo akyse buvo ne šaltas snobiškumas, o tokia jausmų gelmė, kad Guodai tiesiog užgniaužė kvapą.
Jūsų mamą… jo balsas buvo tylus, nelyg iš po sunkios nakties vadino Ona? Ona Kavaliauskienė?
Pasaulis Guodai sustojo. Tai vardas, kurio nežinojo beveik niekas. Mama išėjo prieš keletą metų, kartu su ja palaidodama ir žiedo istoriją, ir krūvą suskaitytų iki skylių laiškų, kuriuos saugojo kaip Vilniaus Kalnai tvirtai ir paslaptingai.
Taip… vos išstenėjo Guoda. Iš kur jums tai žinoma?..
Prisėskite, jis mostelėjo į kėdę prieš save. Skambėjo ne kaip prašymas, o kaip paskutinis pagalbos šauksmas.
Ji netvirtai susmuko ant kėdės krašto, nes kojos akimirką tapo silpnesnės už Trakų pilies tiltą po šeštadienio diskotekos.
Daugybę metų atgal, pradėjo jis, nenuleisdamas akių nuo safyro, neturėjau nieko, tik dideles viltis ir dar didesnę meilę. Buvau įsimylėjęs. Jūsų mamą. Susitikome pajūryje jaunystėje, pilni vilčių, kaip studentai po stipendijos. Tą žiedą padariau pats iš seno metalo gabalėlio, o visą atlyginimą iš padavėjo darbo (kuris tada buvo kaip duonos plynimas, tik be lašinių) paskyriau safyrui. Jis buvo mano pasiryžimų simbolis. Paprašiau Onos būti kartu per visą gyvenimą.
Pirštai jam matomai drebėjo, kaip senai kavai rytiniame puode.
Jos šeima buvo prieš, liūdnai kalbėjo jis. Mane laikė menkaverčiu pretendentu. Menamos geništybės šešėlis. Ją išvežė į Kauną ir viskas, netrukus ji ištekėjo už kito… už jūsų tėvo. O aš… skaudžiai šyptelėjo, prisiekiau, kad pasieksiu, ko visi norėjo. Tapau tuo sėkmingu žmogumi iš žurnalų. Bet laikas buvo jau nebegrįžtamai praėjęs.
Guoda tylėjo, nes prieš ją sėdėjo tas, dėl kurio jos mama visą gyvenimą slėpė tą nebylią, amžiną liūdną nostalgiją. Taip, kaip rado senoje nuotraukoje apdulkėjusiame lagaminėlyje vis linksmas ir jaunas.
Ji dažnai segėdavo tą žiedą, Guoda sušnabždėjo. Tomis dienomis, kai ilgėdavosi kažko tolimo. Sakydavo, kad jis neša jai šviesą.
Šviesa, jis liūdnai palingavo. Ji mus abu apgavo. Dabar turiu viską nuo brangių magaryčių iki kelionės į Nidą be didesnių minčių apie biudžetą, bet neturiu vienintelio, dėl ko viską pradėjau.
Su švelniu judesiu jis nusimovė žiedą tarsi todėl atliko labai svarbią apeigą.
Visą laiką ieškojau jos. Sužinojau, kad ji liko viena. Sužinojau, kad turi dukrą. Ir vėl pavėlavau. Pavėlavau negrįžtamai.
Edmundas padavė žiedą Guodai.
Paimkite. Jis turi būti pas jus. Tai viskas, kas liko iš mūsų jausmų.
Guoda priėmė žiedą šaltą metalo gabalėlį, kuris buvo nepaprasto sunkumo. Ir nebūtinai fiziškai. Tai buvo ilgametės ilgesio, nuoskaudos ir neišsipildžiusių svajonių našta.
Ji visada prisiminė jus, lėtai pakilo Guoda. Iki paskutinio atodūsio.
Ji paliko kavos kvapo prisodrintą salę, rankoje gniauždama du vienodus žiedus savo, mamos, ir jo. Istorija, kurią laikė tiesiog šeimos relikvija, dabar virto visa gyvenimą trukusia drama.
Garbusis Edmundas atsilošė kėdėje, žvelgdamas pro milžinišką langą į spindinčias Vilniaus šviesas, miestą, kurį užkariavo, bet niekada nepavadino sava namais. Vienas paprastas klausimas apie paprastą žiedą atskleidė viską: kad brangiausi iš tiesų yra ne pinigais matuojami turtai, o tie, kuriuos įsigyti gali tik laikas ir meilė.
Žiedas kišenėje degino, lyg ten būtų paslėpta visa Polocko turgavietės sėkmė. Guoda baigė pamainą beveik automatiškai, kolegėms mandagiai nuduodama, kad viskas gerai tiesiog galva užimta, žiedų per daug. Grįžusi į vieno kambario butą, ji išdėliojo abu žiedus ant stalo. Du safyrai tarsi tylūs liudininkai iš praeities.
Mamos žiedą ji pažinojo iki smulkiausios detalės. Edmundo šiurkštesnis, kampuotesnis, lyg būtų gamintas su nemaža streso doze. Guoda paėmė didinimo stiklą, tą, kurį mama naudodavo siuvinėdama, ir atidžiai apžiūrėjo žiedo vidų. Laiko nudėvėtos raidės: ne O.K., kaip tikėjosi, o V.Š. visada.
V.Š.? Vytautas? Vilius? Mama tokių vardų niekada neminėjo. Visada Edmundas. Ši mįslė ją suglumino. Ji nuėjo prie spintos, užlipo ant kėdės kaip tikra lietuviška močiutė, ir nusikėlė seną lagaminą su mamytės daiktais. Po krūva suknelių gulėjo ne ištaiginga papuošalų dėžutė, o mažas, skardinis saldainių indelis.
Viduje buvo ne laiškai, kaip manė, o atvirukai, pageltusios nuotraukos ir paprastas užrašų knygutė. Pirmieji dienoraščio puslapiai įspūdžiai apie pajūrį, šiltą vėją, ginčus apie meną. Ir vardas Vytautas. Vytautas padovanojo žiedą. Sako, pats padarė. Jis toks netobulas ir pats gražiausias pasaulyje. Bėgant puslapiams, atsirado Edmundas Grigaitis vyresnis, praktikos vadovas, lyg šviesos žiburys, bet nepasiekiamas. Jų romanas buvo ryškus, emociškas ir… kupinas kartėlio. Edmundas sako, kad tokie kaip aš su Vytautu neturi teisės į paprastą laimę. Kad be pinigų gyvenimas nuosprendis. Jis parodė man kitą pasaulį.
Guoda atsiduso ir suprato: ne tėvai Oną su mylimuoju išskyrė pati taip pasirinko. Pasirinko komfortą, ramybę, kurią žadėjo Edmundas. O Vytauto žiedą saugojo kaip talismaną prisiminimą apie tai, ko atsisakė.
Bet kodėl Edmundas perėmė svetimo žiedo istoriją?
Atsakymas slypėjo paskutinėje užrašų knygelės nuotraukoje. Tai buvo ne nuotrauka, o echoskopo atvaizdas. Ir ant jo užrašyta motinos ranka: Edmundai, laukiuosi. Vytautas nežino. Prašau, sugrįžk.
Guoda priėjo datą. Likus devyniems mėnesiams iki jos gimimo.
Ji nebuvo to gero, ramaus žmogaus, kurį visą gyvenimą vadino tėčiu, dukra. Jos tėvas buvo Edmundas jaunas, veržlus Edmundas, kuris, sužinojęs apie jos atėjimą į pasaulį… tiesiog išėjo. Mama, palikta ir pasimetusi, susisaistė su Vytautu, kuris sutiko suteikti vaikui savo pavardę ir nešti savąją skaudžią istoriją toliau.
Edmundas ne melavo jis tiesiog perrašė istoriją sau patogiai. Iš to, kuris pabėgo, tapo vos ne auka. Jo tvirtovė iš eurų buvo pastatyta tik tam, kad užgožtų sąžinės balsą. O pamatęs žiedą net ne savo, o tikrojo Vytauto žiedą, jam reikėjo tikėti, jog tai jo meilės simbolis. Taip buvo lengviau.
Guoda, pasimetusi tarp dviejų žiedų, jautėsi lyg Vilniaus rotušėje, kur kas antras klausimas ar jūs šiandien turite eilę?. Vienas žiedas didelės, bet liūdnos meilės, antras iliuzijų, ant kurių pastatyta visa realybė.
Kitą dieną ji susisieks su Edmundo sekretore, kuri taip greitai sujungė skambutį, lyg žinotų visus loterijos laimėtojus iš anksto.
Sveiki, čia Guoda. Galime susitikti?
Be abejo! Kada tik jums patogu. Aš…
Tik ne kavinėje, pertraukė Guoda. Skverelyje, prie pagrindinio fontano.
Ji apsivilko kuklią, mamos stilių primenančią suknelę, o Edmundas jau laukė, pasiremdamas lazdele be brangių aplinkos dekoracijų jis atrodė paprastesnis ir pažeidžiamesnis.
Perskaičiau mamos dienoraštį, be užuolankų pradėjo Guoda. Žinau viską apie Vytautą. Ir kad jūs išėjote sužinojęs apie mane.
Edmundas staiga išblyško visas jo tvirtovės gipsas nukrito. Nepabandė gintis.
Buvau silpnas, sumurmėjo jis. Galvojau, kad pinigai, verslas… Kol atsitokėjau, buvo per vėlu. Pervedžiau pinigų anonimiškai, kad galėtumėt studijuoti, legaliai gydytis. Kai Vytautas mirė, vėl neprisiruošiau pasirodyti. O kai radau jus, mama jau sirgo. Taip ir likau su ta prikurta istorija.
Jis žvelgė į ją ne milijonieriaus, bet žmogaus su tikra skausmo žyme žvilgsniu.
Atleisk man, ištarė. Ir pirmą kartą jo žodžiai buvo tikrai nuoširdūs.
Guoda ištraukė žiedą.
Negaliu jo imti. Tai ne mano istorijos dalis, net ne jūsų. Tai mano mamos sielvarto dalis, padavė žiedą jam. Bet galiu jūsų klausytis. Ne to tobulo riterio iš pasakos, o tikro, kartais bailaus žmogaus. Gal tada suprasim, kas mums vienas kitas iš tikrųjų.
Edmundas stipriai sugniaužė žiedą, norėdamas užmiršti ir pagaliau atsiminti. Jie prisėdo abu, kaip tėvas ir duktė, ilgam pokalbiui. Ir tas pokalbis jau buvo apie tikrąją praeitį, be legendų.
Jie sėdėjo ant seno parko suolelio, o tarp jų tilpo ištisas, kartu nepraleistas gyvenimas. Oras persisunkęs nebylia tyla, kurioje tilpo visos neišsakytos frazės.
Edmundas neramiai suko žiedą tarp pirštų.
Safyrą pirkau iš studentiškų konspektų uždarbio neslėpė jis. Tavo mama, Ona, visada juokavo, kad jis jai primena pievų dangų. Aš pats kaldinau rankos iki kraujo subadyti…
Jis nutilo, sunkiai slopindamas emocijas.
O tada sužinojau, kad ji laukiasi. Tai sugriovė visus mano planus, nes vietoje taupymo atostogoms Palangoje reikėjo mąstyti apie vystyklo pirkimą. Aš išėjau, kaip paskutinis bailys, palikęs raštelį: Nieko neišeis. Atleisk.
Guoda klausėsi prieš ją buvo ne tobulas žmogus iš žurnalų, o pavargęs, senstantis vyras, trim dešimtmečiais nešiojęs širdyje kaltę.
Siunčiau pinigus. Slapta. Tau mokslams, mamai gydymui. Galvojau, kad taip galėčiau save išsipirkti. Bet tai buvo lengviausias kelias.
Kodėl dabar panorėjot mane surasti? paklausė Guoda ramiai.
Jo akys prisipildė ašarų.
Gydytojai sako, laiko aiškumui liko nedaug. Nenoriu išeiti su šia legenda ant pečių. Norėjau bent kartą tave pamatyti. Sužinoti, ar buvai laiminga… be mano dalyvavimo.
Ji rado savąją ramybę, lėtai tarė Guoda. Tėtis Vytautas buvo puikus žmogus. Ji rado laimę. Bet saugojo abu žiedus. Manau, taip ir nepamiršo jūsų.
Edmundui rankos sudrebėjo išties neliko barjero tarp jų. Guoda ištiesė ranką ir pirmą kartą pajuto, kad ištiesia tiltą, nebe griovį.
Negaliu vadinti jūsų tėčiu, tarė ji. Pervėlavome. Bet galiu bandyt susipažinti. Kaip su žmogumi.
Edmundas braukė ašaras bent sykį gyvenime, viešai. Tą nuo tada jie susitikdavo kas savaitę. Iš pradžių nepatogiai, vėliau vis laisviau. Jis pasakojo apie keliones, darbą, apie tai, kaip gilinosi į verslą, kad užmirštų save. Ji apie mamą, vaikystę, darbą kavinėje, bandymą sudurti galą su galu ir tapti menininke.
Edmundas net atvyko į jos pirmą parodą mažoje galerijoje ir nupirko akvarelę su senu fontanu. Kad prisiminčiau, nuo ko viskas prasidėjo, pasakė.
Jis netapo jos kasdienybės dalimi nebandė užimti Vytauto vietos, bet tapo svarbia knygos dalimi. Kartais kartėlio, bet būtina pažinti save.
O tuodu žiedus Guoda nunešė meistrui. Senukas auksakalys iš Šnipiškių apjungė du žiedus į vieną: safyras, tarsi dangaus trupinys, rėminamas dviem sidabro juostelėmis, tarsi dviem gyvenimais. Guoda užsidėjo jį ant plonos grandinėlės, ir daugiau nebenuėmė. Tai buvo ne atleidimo ženklas, o priėmimas suvokimas, kad gyvenimas niekada nebūna pagal scenarijų ir žmonės klysta, myli, liūdi, ieško kelio iki paskutinės akimirkos.
Edmundas Grigaitis išėjo tyliai, po poros metų, savo bute ne per pačią prabangiausią, bet mėgstamą Vilniaus gatvę. Testamentu Guodai paliko ne tik santaupas eurais, bet ir tą pačią, laiko išvargintą mamos užrašų knygelę. Paskutiniame puslapyje buvo vaikiškai drebančia ranka: Ačiū, kad leidi būti tikru savimi. Atleisk. Tėvas.
Guoda perskaitė šiuos žodžius ir prispaudė prie krūtinės šilto jos kūno sušildytą žiedą. Ir pirmą kartą po tiek laiko ašaros buvo ne iš skausmo iš graudaus, šviesaus liūdesio visiems mamai, Vytautui, Edmundui. Visiems, kurie mylėjo taip, kaip mokėjo, kurių širdys, pramuštos ar klaidinančios, ieškojo vienas kito net per metus, tylą ir nepasakytus žodžius.
Ir šitoje tyloje ji pagaliau atrado ramybę. Nes svarbiausias aidas sklinda ne nuo piliakalnio jis sklinda žmogaus širdyje ir, kai reikia, lygiai tiksliai suranda kelią į atleidimą ir šviesią atmintį.
