Mano vyras turi meilužę. Tiesą sakant, man jų santykiai visiškai netrukdo. Netgi surengėme susitikimą trise su ta moterimi. Ji nei kiek manęs neerzino, o ginčytis dėl vyro atrodė juokinga ir tiesiog absurdiška.
Rimtai pasikalbėjome, išgėrėm po puodelį kavos su pyragu. Galvočiau, kad ji nieko blogo nepadarė žmogiška, nuoširdi, net gera. Po mūsų pokalbio atrodė, kad bendraujame jau nuo vaikystės galiausiai net apsikeitėme nedidelėmis dovanėlėmis, kaip kokios senos draugės.
Vėliau mano vyras ir jo meilužė nusprendė surengti vestuves. Aš žinoma supratau čia ne iš tikrųjų, o šiaip žaidimas. Ir manęs tai visai nejaudino, todėl pradėjome visos trys kartu ruoštis. Padėjau savo…hm, pavadinkim ją drauge išsirinkti šventišką baltą suknelę, ji man patarė, kokią geriausia apsivilkti vakarinę. Nusprendėme vestuves kelti mūsų namuose. O aš tapau liudininke. Viskas atrodė taip tikra, tik išskyrus santuokų registracijos biurą.
Atėjus vestuvių dienai, anksti kėlėmės, barstėm miltus ant stalų ir nervingai bandėme viską suspėti. Padėjau draugei apsivilkti nuotakos suknelę, susisegti sagas, užrišti kaspinus. Eidamos į svetainę net viena kitai pažadėjome draugauti per amžius. Paskui jie (nuotaka ir jaunikis) sukeitė žiedus, iškėlė amžinos meilės priesaikas ir aistringai susibučiavo.
Pirmąją vestuvių naktį jaunavedžiai praleido mūsų namuose. Kai mano vyras, Mindaugas, po visų švenčių užmigo kaip pakirstas beržas, jo naujoji žmona Rasa nutipenino į virtuvę, kur mudvi gurkšnojom žolelių arbatą ir kalbėjomės iki vėlyvo vakaro. Buvome lyg tikros draugės mūsų pokalbis buvo be proto smagus ir šiltas. Pasirodo, bendrų temų turime net daugiau negu su bet kuria giminaičiais.
Nė kiek nesijaučiu pažeminta tokios situacijos atvirkščiai, net jaučiuosi laimingesnė nei anksčiau. Vis dėlto, su ta meiluže draugaujame, turim apie ką kalbėtis, kartu einam apsipirkti į Akropolį, pasivaikščiot po Bernardinų sodą ar į baseiną. Galvoju, kad mūsų su meiluže, atsiprašau drauge, santykiai man labiau brangūs už bet kokį vyrą.
O jūs kaip manote: ar toks draugystės tipas Lietuvoje dar normalus, ar jau reikėtų prisėsti prie cepelinų aptarti šio fenomeno platesniu mastu?
