Mano žmona turi mylimąjį. Tai manęs visai netrikdo. Netgi susitikau su tuo vyru. Nejaučiau jam jokio priešiškumo, o pyktis ant jo dėl mano žmonos atrodytų beprasmiškas dalykas.
Rimtai pasišnekėjome su žmonos mylimuoju. Pasirodė, kad jis tikrai geras žmogus. Pokalbio pabaigoje rodėsi, lyg seniai būtume pažįstami net apsikeitėme dovanomis.
Vėliau mano žmona su savo mylimuoju sugalvojo surengti vestuves. Žinoma, ne tikras. Man tai netrukdė, todėl pradėjome ruoštis visi kartu. Padėjau pasirinkti gražią suknelę žmonos mylimajai, o ji man patarė, kokį kostiumą turėčiau vilkėti tą vakarą. Nusprendėme šventę rengti mūsų namuose. Aš tapau liudininku. Viskas buvo lyg tikra, tik civilinės metrikacijos biuro pritrūko šalia.
Vestuvių dieną atsikėlėme anksti ryte, užbaigėme paskutinius darbus, užkandome. Padėjau žmonos mylimajai apsivilkti vestuvinę suknelę. Eidami į svetainę, pažadėjome viens kitam, kad visada būsime draugai. Tuomet moteris ir vyras ištarė priesaikas, apsikeitė žiedais, o po to karštai susibučiavo.
Pirmąją vestuvių naktį jaunavedžiai praleido mūsų namuose. Kai mano žmona užmigo, jos mylimasis nusileido į mano virtuvę, kur kartu kalbėjomės dar ilgai. Tai buvo labai malonus ir draugiškas pašnekesys. Iš tiesų, turime daug panašių pomėgių.
Visai nesijaučiu pažemintas dėl šios situacijos. Galiu pasakyti, kad netgi jaučiau laimę. Juk su žmona ir jos mylimuoju dabar dažnai bendraujame, kartu leidžiame laiką, drauge einame apsipirkti, pasivaikščioti po Bernardinų sodą, kartais nueiname į baseiną. Man atrodo, kad draugystė su žmona ir jos mylimuoju man reiškia daugiau nei bet kuris kitas vyras.
Pagalvojęs supratau, kad gyvenime svarbiausia yra sąžiningas ryšys, atvirumas ir pagarba vienas kitam, nesvarbu, kaip neįprastai gali atrodyti tavo santykių istorija iš šalies.
