Mano sesuo Rimgailė visada su manimi lenktyniavo, niekad neslėpdama troškimo būti pirmesnė kiekviename žingsnyje. Ji ištekėjo pirma, tėvai surengė jai prašmatnias vestuves Vilniuje, leisdami eurus be skaičiaus, kol visos dovanos ir dėmesys plaukė tik pas ją. Mano šventė buvo kukli Kauno priemiestyje tėvai tik sumurmėjo, kad visi pinigai jau išleisti Rimgailės puotai mūsų nebebuvo už ką paremti.
Rimgailė gyveno lyg karalienė: du vaikai, dienos lepindamasi grožio salone, o namie laisvalaikį leisdavo be rūpesčių jos vyras uždirbo už visus ir viską parūpino. Tuo tarpu mes su vyru Deimantu kraustėmės gyventi pas jo močiutę į Šiaulius, stengdamiesi išvengti paskolos ir didelių skolų. Kiekvienas mūsų centas buvo išmintingai suskaičiuotas kiekvienas laisvas valandėles skirdavome savo užkandinės verslui, kuris tapo mūsų abiejų gyvenimo aistra.
Praėjo laikas, mūsų pastangos pradėjo duoti vaisių. Verslas išsiplėtė, mūsų darbas buvo įvertintas to pasiekėme savo jėgomis, be šeimos pagalbos. Staiga Rimgailės rožinė pasaka dužo ji išsiskyrė, pasirodė, vyras negalėjo atleisti neištikimybės.
Vieną vakarą gavau netikėtą skambutį mama su ašaromis balse maldavo priimti Rimgailę į darbą mūsų užkandinėje, nes dabar ji esanti viena su vaikais. Tačiau man buvo aišku, kad jos problemos kilo tik dėl jos pačios poelgių.
Kai Rimgailė susisiekė, jos balsas tryško įžeistu išdidumu. Ji pareiškė norinti pas mus dirbti tik be patirties ir su nemenkais lūkesčiais atlyginimui, geriau be jokių realių atsakomybių. Negalėjau patikėti jos įžūlumu. Viduje virė pyktis, bet ištariau tvirtai ir be emocijų mūsų durys jai neatsidarys. Pasakiau tiesiai šviesiai: tegul ieško kitos galimybės ir nepamėgina manęs išnaudoti svetimo šešėlyje gyventi nenorėsiu.
Sprendimas buvo sunkus, bet žinojau, kad neprivalau aukoti savo ramybės ir sukurtos laimės dėl praeities klaidų. Lietuviška tvirtybė laimėjo: laikas kiekvienam iš mūsų kurti savo kelią be nuoskaudų ir manipuliacijų.
