Niekada neįsivaizdavau, kad mano vestuvių diena taps keistų įvykių ir nepaaiškinamų nutikimų scena, tarsi sapne, kuriame viskas slysta tarp pirštų kaip smėlis. Mano vardas yra Viltė Žilinskaitė. Su savo vyresniąja seserimi Migle mane visada siejo painūs, susipainioję santykiai tokie, kur meilė mainais gauna pavydą kaip trobelės skersvėją. Miglė tikėjo esanti viršesnė, turėjo prabangesnį būstą Pilaitėje, sutuoktinį Raimondą, dalyvaudavo visur su užtikrintu žvilgsniu ir dažno euro monetos skambesiu delne. Kai pranešiau, jog ketinu ištekėti už Mato, ji iškart pademonstravo panieką oficiantas, pasakė, laikina ir apgailėtina; gėda Žilinskų vardui. Tačiau aš jo mylimus lazdynus ir kuklų humorą vertinau labiau nei bet kurią turto deklaraciją.
Vestuvių rytas buvo užlietas vos kvepiančios kavos tvaiku ir rūko juostom virš Neries. Šventė vyko sename vilniškiame dvarelyje šalia Bernardinų sodo jaukiame, bet, regis, neįkandamame paprastiems žmonėms. Štai, Miglė pasirodė su savo vyru Raimondu, tviskančiu kaip aukso grandinėlė ant kaklo, ir su suknele, kurią iš tolo palaikytum nuotakos apdarais. Kaskart skambant taurei, ji metė šmaikščias replikas: Kaip žavu švęsti ten, kur tavo vyras ne tik vandens, bet ir stalus stumdo. Matydama, kaip Matas padeda padavėjams, ji garsiai ironizavo; svečių juokas buvo pilnas nejaukumo ir akimirką atrodė, tarsi visi burnotų slapta, tik be žodžių.
Mano veidą suliovė susigėdimas neapčiuopiamas ir šaltas, kaip vandenyje paskendusi saulė. Bet Matas, ramus, gal net sapnuojantis, tyliai spustelėjo mano ranką. Miglė tuo nesustojo. Ji staiga pagriebė mikrofoną ir pareiškė: Plojimai Matui už dvigubą darbą šiandien veda ne tik mane, bet ir stalus aptarnauja už dyką! Keli svečiai prunkštė, kiti nervingai paliko žvilgsnį grindims. Matas stovėjo ramiai, jo veido išraiška buvo neįskaitoma, kaip užrašyta senovės rankraščiuose.
Tuomet, lyg iš niekur, prie Mato priėjo besišypsantis dvaro administratorius tartum šešėlis, kuris iki tol slėpėsi sienose, o dabar kvėpavo už jo nugaros. Jis kažką pakuždėjo Matui į ausį, šis palinksėjo. Miglė vėl susikūprino: Ką, jau už blogą aptarnavimą baro? Bet Matas staiga pakėlė balsą svajingą, bet aštrų: Netrukus viskas pasikeis. Prašau, neišeikite. Per salę nuvilnijo nesuprantami atodūsiai, o Miglės lūpose įstrigo keistas pasitenkinimas, dar neįtardama, kad vėl sapnas keičia kryptį.
Matas užlipo ant scenos, jo balsas buvo ramus, tarsi būtų atėjęs iš tolimos vaikystės žiemos nakties: Prieš tęsiant šventę noriu išsklaidyti vieną nesusipratimą. Nesutikite, bet aš ne oficiantas. Šios vietos aš jos savininkas. Staiga visi sustirę tylos bangos tvyro ore, kaip tirštas rūkas virš Merkio. Miglė prunkštelėjo, manydama, kad tai nevykęs pokštas, o Raimondas sumaniai apsilaižė lūpas, neramus kaip debesis vasarą prieš lietų.
Tada Matas mostelėjo administratoriui, kuris projektoriaus ekrane ėmė rodyti dokumentus nuosavybės aktus, sutartis su Mato pavarde. Svečių šnabždesiai virto nejudriu šoku, tarsi žvilgsnius būtų paralyžiavęs apverstas mėnulis. Matas paaiškino, kad pasirinko dirbti viešai, kad nepamirštų gyvenimo skonio. Kad investicijos buvo jo paslaptis, o šis dvaras tik viena iš jų. Man ašaros plovė veidą, ne dėl pinigų, bet dėl orumo, su kuriuo Matas atlaikė Miglės spyglius visus tuos metus.
Bet keisčiausias sapno sluoksnis dar tik artėjo. Matas tarė: Čia rasite ir kameras, ir senus sąskaitų įrašus. Kai kurie susiję su Raimondu. Miglė išbalusi kaip instinktų varoma pelėda. Raimondas bandė šį tą sumurmėti, bet du policininkai, iki tol tarsi buvę tik dekoracijos, priėjo arčiau.
Paaiškėjo, kad Raimondas per fiktyvias įmones plovė pinigus ir slėpė mokesčius, o Miglė pati buvo pasirašiusi keletą svarbiausių dokumentų. Viskas buvo užfiksuota ne žodžiais, o šaltomis bylomis. Matas buvo jau iš anksto perdavęs informaciją teisėsaugai. Miglė spiegė, kad tai Mato kerštas, bet pareigūnai parodė sankcijas, jų žvilgsniai buvo tušti, tarsi priklausytų kitai realybei.
Svečių veidai tapo lyg molio figūros, kai Raimondas buvo surakintas antrankiais. Miglė klupo ant kelių šalia pianino, raudojo žodžius, ieškojo nusmukusių žvilgsnių, galbūt atjautos. Mano viduje sprogo nei džiaugsmas, nei liūdesys tik išlaisvėjimas, kai supranti, kad sapnas peržengia visas ribas. Matas atsistojo prie manęs, kuždėjo: Aš tik norėjau, kad viskas liautųsi. Ir tada suvokiau: pasirinkau žmogų dėl jo tylos, drąsos ir ištikimybės, o ne dėl dėžutės pilnos eurų.
Kai Miglė ir Raimondas buvo išvesti kaip šešėliai atgal į naktį, šventė tekėjo toliau, bet kažkur už veidrodinio pasaulio ribų. Dalies svečių atmintis sutriko, jie išėjo be žodžio, kiti liko, lyg bandydami paaiškinti sau, kad viskas tik sapnas. Man trūko oro. Išėjau į sodą, kuriame, rodos, augo ne gėlės, o painių minčių kamščiai, ir pasilikau viena, bandydama pajusti akimirką.
Ten Matas pasodino mane ant suoliuko, ir tik tada parodė tikrąjį savo trapumą. Jis patikėjo, kad prieš kelis mėnesius pastebėjo netvarką Raimondo investicijose viskas atrodė kaip pasenę obuoliai žiemos rūsyje. Suprasdamas, kad tiesa išlys lyg vėjo pernešta žolė, pasiryžo viskam, kai Miglė peržengė pono orumo ribas. Aš dėkojau jam už atvirumą ir atsiprašiau už tai, kad per daug metų tyliai taikiausi su sesers spygliuota meilės forma.
Laikui bėgant supratau: tikroji Miglės griūtis buvo ne teismo nuosprendis ir ne žurnaluose pilama gėda, o nuolatinis, nesibaigiantis trokštas būti pranašesnei, net pačios sąmonės sapnuose. Ji neteko vyro, pripažinimo, o ilgam ir mūsų ryšio, kurio daugiau niekada nebus tokio, kaip vaikystėje. Po kelerių metų gavau iš kalėjimo jos laišką be prašymų, tik kupiną atgailos ir prašantį atleidimo. Iki dabar mokausi užgydyti sapno žaizdą.
Šiandien su Matu vis dar keliaujame pro gyvenimo dreamscape laukus. Mūsų šeima neturi jokių paslapčių, viskas pagrįsta tik pagarba ir rūpesčiu vienas kitam. Kartais prisimenu tą vestuvių dieną ir svarstau, kiek žmonių smerkia nežinodami visko, kiek žemina kitus iš baimės būti menkesniais.
O tu ar tiki, kad sapne kitiems suteikta vieša gėda kada nors pateisinama? Ar galėtum atleisti artimajam, kuris tave taip išdavė? Papasakok, kokią sapne patirtą istoriją slepi tu.
