Mano sūnui nerūpi, kad jei jam atiduosiu butą, pati liksiu be pragyvenimo šaltinio.

Sakoma, kad esame patys atsakingi už tai, kas vyksta mūsų gyvenime, ir dėl visko, kas mums nutinka, esame kalti mes patys. Vieną dieną priėmę tam tikrą pasirinkimą tokį gyvenimą ir turėsime.

Savo gyvenime kadaise padariau neteisingą sprendimą susiejau savo likimą su vyru, kuris nebuvo rimtas. Jaunystėje buvau taip įsimylėjusi Mindaugą, kad, nors žinojau apie jo vėjavaikiškumą, vis tiek tikėjau, kad jis dėl manęs pasikeis. Norėjau tikėti ir viltis. Bet tiesa ta, kad žmonės iš esmės nesikeičia. Ir net po sūnaus gimimo Mindaugas liko toks pat.

Kiekvieną mėnesį sužinojau daugiau apie jo nuotykius. Apie juos pasakodavo kaimynai, draugai ir net giminaičiai. Mane apimdavo gėda ir pažeminimas visi jausmai susipynė viename. Ištvėriau penkerius metus, o tuomet palūžau. Išsiskyriau. Vienintelis geras dalykas tame buvo tai, kad Mindaugas nebuvo gobšus. Už tai, kad nekėliau jam alimentų, paliko man savo butą. Su sūnumi nenorėjome ten gyventi išnuomojome jį ir išvažiavome pas mano mamą. Jai reikėjo priežiūros. Taip ir gyvenome.

Butą nuomojome, o gautus eurus leidau sūnui drabužiams, mokslui, ekskursijoms, žaidimams. Stengiausi sūnui suteikti padorią vaikystę. Už savo algą mokėjau už komunalinius mokesčius, pirkau maistą ir vaistus mamai, kuri daugelį metų buvo prikaustyta prie lovos dėl ligos. Tikėjau, kad mano sūnus vertina mano rūpestį. Dabar man jau 57-eri, sergu diabetu, nuolat darau insuliną, kovoju už kiekvieną dieną.

Dėl ligos nebegaliu niekur dirbti kas gi mane tokio amžiaus įdarbins? Ir pensijos taip pat neturiu, nes vis keičiau darbus, ilgai niekur neužsibūdavau. Dažniausiai dirbau neoficialiai, kad uždirbčiau šiek tiek daugiau. Trumpai tariant, gyvenau iš buto nuomos pinigų. Sūnui dabar 31-eri, neseniai nusprendė vesti ir pareiškė, kad su žmona gyvens tame bute.

Kai pasakiau jam, kad tuomet neturėsiu iš ko gyventi, sūnus tik gūžtelėjo pečiais ir tarė, kad čia jau mano problema. Dabar tikrai nežinau, ką daryti. Neturiu jokių santaupų, man visada reikia vaistų, reikia už ką nors užkąsti ir sumokėti sąskaitas. Ką reikėtų daryti? Kaip sūnus galėjo taip su manimi pasielgti? Kodėl jis taip elgiasi su savo motina?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

19 − nine =

Mano sūnui nerūpi, kad jei jam atiduosiu butą, pati liksiu be pragyvenimo šaltinio.