20251211, dienoraštis
Šiandien vakare sėdėjau ant lovos šalia mamos, Eglės, kai netikėtai gavai pranešimą Pridėti draugą Facebook tinkle. Užklausė nežinoma mergina. Paspaudžiau Priimti ir iš karto išsiunčiau žinutę: Ar mes pažįstami?.
Atsakymas atėjo iškylusios Aistės, mano senosios mokyklos draugės, kuri nuotraukoje atrodė nepaprastai žavinga. Ji parašė: Girdėjau, kad susituokei, bet vis dar tavęs myliu.
Užsidariau pokalbį, paklausiau Eglės, kaip ji snaudžia po ilgos darbo dienos, ir stebėjau, kaip ramiai ir patogiai ji leidžia sau ilsėtis mūsų naujajame bute, kuris dabar jau jaučiasi kaip namai. Ji yra toli nuo tėvų namų Kaune, kur praleisdavo visą dieną su šeima. Kai išsitempė, mama ten buvo, kad galėtų išlieti skausmą per jos šakutes, brolis ar sesuo juokautų, o tėvas atneštų jos mėgstamas uogienes. Vis dėlto ji pasitiki manimi tiek pat pilnai.
Šios mintys sukėlė man šoktelį spustelėjau Blokuoti. Atgal sukaužiau galvą ir vėl įsijaučiau į miegojimą šalia Eglės.
Aš esu vyras, ne vaikas, ir pažadu sau bei savo žmonai ištikimybę. Niekada neketinu pažeisti mūsų santuokos, nes ištikimybė tai tvirta šaknis, kurioje auga mūsų šeimos laimė.
Pamoka: gerbiau ryšį su savo artimuoju ir neleidžiu praeities šešėliams trukdyti šiuolaikiniam gyvenimui.
