Žinai, buvo toks vakaras… mano žmona Danguolė gulėjo šalia manęs ir ramiai miegojo. Staiga telefone iššoko Facebook pranešimas kažkokia moteris paprašė pridėti ją prie draugų. Tai prikėliau antakius, paspaudžiau pridėti.
Priėmiau kvietimą, tuojau pat jai parašiau Gal pažįstami esam?. O ji man atrašo Girdėjau, kad vedi, bet aš vis dar tave myliu. Pasirodo, senovės pažįstama. Nuotraukoje, kaip reta, visai gražiai atrodo.
Uždariau pokalbį ir atsisukau į Danguolę. Ji taip tyliai alsavo po sunkios darbo dienos, visas Vilniaus rūpesčius palikus už durų. Žiūrėjau į ją ir galvojau, kaip ramiai ji jaučiasi mūsų namuose, nors paliko tėvų šeimą, net ir savo gimtąjį miestelį prie Nemuno juk ten buvo viskas: mama, į kurią glėbį galėdavo įkristi, kai gyvenimas nuspausdavo; sesė ar brolis, kurie visada rasdavo kaip pralinksminti; tėvelis, kuris pareidavo iš darbo su mėgstamu skanėstu. Ir štai dabar ji pasitikėjo manimi visa širdimi.
Supratau tai labai aiškiai paėmiau telefoną ir ramiai paspaudžiau užblokuoti.
Padėjau telefoną, apsigobiau Danguolę ir užmigau greta.
Žinai, juk esu vyras, nebe vaikas. Prisiekiau jai ištikimybę ir visada liksiu jai ištikimas. Ką ten Facebook ar kvaili pagundos signalai šeima yra svarbiausia. Ir dėl jos verta visuomet stengtis. Kai gyveni su lietuviška šiluma, niekas pasaulyje negali tave ištempti iš tavo laimės.






