Mantas, penktos klasės mokinys iš Vilniaus, visada stebėjo savo kaimynę Dovilę. Mergaitei būdavo supintos ilgos, šviesios kasos, o jos veidą puošė nuotaikingos strazdanos. Dovilės žavesys traukė Mantą lyg magnetas. Dažnai lydėdavo ją namo, kad apsaugotų nuo kiemo vaikų, kurie mėgdavo tyčiotis iš mažesniųjų. Bet jų gyvenimą netikėtai sukrėtė tragedija Dovilės tėvas sunkiai susirgo ir po ilgos, varginančios kovos su liga mirė.
Dovilės mama nebepajėgė susidoroti su netektimi ir pradėjo griebtis alkoholio. Dėl nuolatinės priklausomybės ir rūpesčio stygiaus Dovilė liko be priežiūros dažnai mama pamiršdavo net paduoti jai valgyti. Galiausiai mergaitė visai nebesilankė mokykloje. Iš pradžių Mantas manė, kad Dovilė tiesiog blogai jaučiasi. Tačiau savaitės virto mėnesiais, o mergaitės nebuvimas darėsi vis labiau bauginantis. Galiausiai jis ryžosi papasakoti motinai apie savo rūpestį ir paklausė, kur dingusi Dovilė.
Mama švelniai jam paaiškino: Sūnau, Dovilę išvežė į vaikų namus. Mantas pajuto gniužulą širdyje galbūt jis daugiau niekada nebepamatys Dovilės. Metai slinko, Mantas tapo suaugusiu, baigė tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir grįžo į gimtąjį miestą. Vieną dieną, netikėtai, jis sutiko Dovilę. Ji ėjo ranka rankon su vyru, pilvu nėščia, mantija paslėpė, bet ne vakarėjančią naujos gyvybės apraišką. Akimirką jie prasilenkė susitikimas buvo trumpas ir per kitus ketverius metus naujų susitikimų nebuvo.
Jų keliai vėl susikryžiavo, kai Dovilė grįžo į Vilnių. Dabar ji buvo vieniša motina jos vyras žuvo tragiškai gatvės muštynėse, nes jam nesuveikė priklausomybės stabdžiai. Dovilė liko viena auginti mažą sūnų. Kaskart kai Mantas žvelgė į Dovilę, giliai krūtinėje jam virpdavo jausmas, kurio negalėjo nugalėti. Atrodė, kad likimas neleidžia jiems atsiskirti. Dovilė ir jos sūnus abu jam reikalingi, ir Mantas žinojo jis privalo tapti jiems atrama. Jis taip ir padarė.
