Mantas, penktos klasės mokinys, visuomet žavėjosi savo mažąja kaimyne Austėja. Jos ilgos, šviesios kasos ir žaismingas veidukas su rusvais strazdanomis nejučia traukdavo jo žvilgsnį. Dažnai Mantas lydėdavo Austėją namo, stengdamasis apsaugoti ją nuo rajono chuliganų, kurie mėgdavo gąsdinti jaunesnius vaikus. Tačiau jų gyvenimai pasikeitė staiga ir skaudžiai, kai įvyko nelaimė. Austėjos tėvas susirgo sunkiai, o po ilgos ir varginančios kovos su liga mirė.
Austėjos mama nesugebėjo susidoroti su skausmu ir pradėjo gerti. Tai lėmė, jog Austėja buvo apleista dažnai likdavo be priežiūros, o mama net pamiršdavo ją pamaitinti. Galiausiai, Austėja liovėsi lankyti mokyklą. Iš pradžių Mantas manė, kad ji tiesiog prastai jaučiasi, bet laikui bėgant, kai savaitės virto mėnesiais, jis vis labiau nerimavo dėl jos dingimo. Mantas ryžosi pasikalbėti su savo mama ir pranešti apie Austėjos nebuvimą.
Mama švelniai pasakė: Sūnau, Austėja buvo išvežta į vaikų namus. Mantas pajuto liūdesį, supratęs, kad galbūt daugiau jos nebeišvys. Praėjo metai. Mantas, jau suaugęs, sugrįžo į gimtąjį Kauną po tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Vieną dieną jis netikėtai pamatė Austėją gatvėje ji ėjo susikibus ranka su vyru, o pro ilgą paltą matėsi besilaukianti pilvelis. Akivaizdu, kad ji buvo paskutinėse nėštumo stadijose. Nepaisant to, jų susitikimas buvo trumpas, ir ketverius metus jie nebesusitiko.
Jų keliai vėl susikirto, kai Austėja sugrįžo į Kauną. Dabar ji buvo vieniša mama jos vyrą tragiškai nužudė gatvės muštukas, vyrui pasidavus priklausomybei nuo alkoholio. Austėja liko viena auginti savo mažą sūnų. Kaskart, kai Mantas matė ją, jo krūtinėje virpėjo gili emocija. Atrodė, kad suprato jų likimai persipynę. Ir Austėja, ir jos sūnus iš tiesų reikėjo Mantui, o jis žinojo, jog vaidina svarbų vaidmenį jų gyvenime. Ir taip jis padarė.
