Diana atsibudo pusę penkių ryto. Reikėjo susidėti daiktus ir sprukti, kol dar neprasidėjo sekmadieninės maldos. Ji dar niekada gyvenime nejautė tokios gėdos. Kaip viso tai galėjo nutikti? Kokia kvaila ji buvo!
Kai dukra išsikraustė į nuomojamą butą, Diana visiškai nustojo gaminti namuose. Pietaudavo kasdien mažoje kavinėje šalia kontoros, kur dirbo. Vieną dieną pietų metu prie jos prisėdo Martynas. Pasikalbėjo, o netrukus užsimezgė romantiški santykiai. Martynas buvo šiek tiek jaunesnis, tačiau orūs žili plaukai suteikė jam ne tik vyriškumo, bet ir brandos.
Martynas mokėjo gražiai vilioti: kartu eidavo į restoranus, dovanodavo gėlių, kviesdavo vakarais pasivaikščioti po Vilniaus senamiesčio gatves. Diana pametė galvą, laukdavo kiekvieno jo skambučio ir prieš kiekvieną pasimatymą būtinai užsukdavo į grožio saloną. Ji tiesiog svajojo apie ateitį su Martynu mintyse jau planavo vestuves ir medaus mėnesį poilsio šalyje prie šilto ežero.
Prieš daugiau nei savaitę, Martynas pakvietė ją praleisti savaitgalį pajūrio kurorte. Sutarė išvyks penktadienio vakarą, grįš sekmadienį. Diana laukė to savaitgalio tarsi romantiško sapno vaizdavo, kaip Martynas jai pasipirš prie tyro Neringos ežero.
Penktadienį popiet Martynas paskambino: Turėjau šiek tiek išgerti, važiuosim tavo automobiliu. Diana sutiko. Susitiko po darbo ir pastebėjo, kad Martynas akivaizdžiai apsvaigęs. Tikėjosi, jog iki poilsiavietės jis atsigaus. Po valandos jau registravosi į iš anksto užsakytą rąstinę trobelę pajūryje. Martynas atvėrė duris kaip kvietimą į naują gyvenimą Diana jautėsi lyg karalienė.
Jie nuėjo į vietinę kavinukę grojo ramūs lietuviški romansai. Užsisakė desertų, Martynas užsisakė konjako: Gal nori? Diana suabejojo, tačiau Martynas laikėsi, kad reikia atsipalaiduoti viskas bus gerai.
Dianos pirmasis vyras mirė nuo alkoholizmo, tad alkoholiui ji buvo visiškai nepakantumo. Martynas tai žinojo. Tačiau per valandą Martynas tapo visiškai girtas. Bandė tempti Dianą šokti, bet ji atsisakė. Tada pats priėjo prie šokio aikštelės, kur prie jo prisiglaudė jauna mergina. Iš pradžių šoko, paskui elgėsi visai nepadoriai. Galiausiai apsaugos darbuotojas išprašė juos iš kavinės.
Tuomet Martynas su mergina grįžo prie Dianos staliuko, išgėrė visą butelį, ir Martynas tarė: Miela, naktį manęs nelauk. O mergina pridėjo: Palyginus su manimi, tu esi seniūnė! Jie abu paliko kavinę.
Dianos akyse tirštėjo apmaudo migla, ji net negalėjo prisiruošti atsakyti. Gėda degino ją iš vidaus. Iš letargo prabudo, kai padavėja padavė ledų porciją: Nuo šeimininko!
Valgydama ledus Diana verkė iš pradžių norėjo tuoj pat grįžti namo, tačiau nusprendė palaukti ryto. Parėjusi, viską tuoj pat sudėjo į skalbimo mašiną, kad net kvapas primintų praeitį. Atidariusi rankinę, rado marškinėlius aplietus Martyno krauju. Ji nežinojo, ką daryti jei Martynas nužudytas, pirmiausia įtartų ją, nes tam turėjo motyvą.
Diana paskambino kaimynei, dirbančiai policijos biure: Diana, ar tu išprotėjai, šešta ryto!
Diana raudojo į ragelį, negalėjo aiškiai paaiškinti. Kaimynė tarė: Jau einu, atidaryk duris.
Išklausiusi painią Dianos istoriją, kaimynė paskambino: Labas rytas! Kas šiandien ekspertu? Būsiu po pusvalandžio. Diana išsigando: Bijau, kad mane suims. Kaimynė: Bijok kiek nori, duok marškinėlius ir Martyno numerį.
Po valandos Diana sulaukė kaimynės skambučio: Nesijaudink, marškinėliai sugadinti kiaulės krauju, o tavo Martynas sukčius. Papasakosiu viską, kai ateisiu.
Diana nesuprato, kas tas sukčius. Kaimynė atvykusi paklausė: Parduote tėvų namą kur padėjai pinigus? Kortelė? Pririšta prie telefono? Diana: Kortelė spintoje, telefonas nepririštas. Kaimynė: Martynas žino kodą? Taip, kalbėjome apie metus ant kortelės. Reikia tuoj pat blokuoti kortelę!
Diana pamatė, kad kortele ką tik buvo atsiskaityta už pietus užeigoje. Kraują ant marškinėlių užmeti, kad sušalusi lauktum, kol ištrauks pinigus iš tavo kortelės. Dabar eime rašyti pareiškimo, kol jie nesuprato, jog kortelė jau užblokuota…Diana nužingsniavo paskui kaimynę, išgyvendama tą keistą atgimimą, kurio nesitikėjo: ne kerštas ir ne gėda, bet kažkas panašaus į palengvėjimą, kad nebereikia laukti nei Martyno žinučių, nei laimės, kuri visada buvo tik miražas. Dar šiandien, nors širdyje liko randas, ji priėmė gyvenimą be iliuzijų juk po kiekvienos nakties, net žiauriausios, ateina rytas.
Grįžusi po pareiškimo rašymo, Diana užvirė stiprios kavos ir atidarė langą, įleisdamasi rytinės šviesos bangą. Ji išdėliojo naujus marškinėlius, pažadėdama sau, kad kitą savaitgalį keliaus pajūrin viena, be jokio Martyno. Šiandien ji pirmą kartą suprato tikroji laisvė kyla iš gebėjimo atsistoti ir nueiti, net tada, kai niekas nesiūlo rankos.
Kai jos telefoną užplūdo atkaklūs Martyno skambučiai, Diana išjungė garsą. Už lango, iš lėto, bundant miestui, grojo paukščiai, o ji, tirpstančios ledo porcijos likučiu, šyptelėjo: Aš vis dar čia. Ir šiandien pasirinkau save.
