– Mes kurį laiką apsistosime pas tave, nes neturime pinigų buto nuomai! – Pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris – nors man jau 65 metai, keliauju po įvairias Lietuvos vietas ir sutinku įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės laikus, kai atostogas galėjome leisti pajūryje, stovykloje su draugais ar plaukioti Neryje ar Nemune, ir tam užtekdavo vos kelių litų. Deja, tai jau praeitis. Visada mėgau bendrauti su įvairiais žmonėmis – tiek Palangos pliaže, tiek Vilniaus teatre. Su daugeliu likome draugais daug metų. Vieną vasarą pažinau moterį vardu Rasa – gyvenome tame pačiame poilsio namų kambaryje. Tapome draugėmis, po kelių metų kartais rašydavome laiškus. Ir štai vieną dieną gavau telegramą: „Trečią valandą naktį atvažiuoja traukinys. Sutik mane!“ Nežinojau, kas galėjo ją atsiųsti, tad niekur su vyru nevažiavome. Bet ketvirtą valandą ryto – skambutis į duris. Atidarau – ant slenksčio stovi Rasa, dvi paauglės mergaitės, jų močiutė ir vyras, apsikrovę didžiulėmis mantomis. Mes su vyru buvome šokiruoti, bet įsileidome svečius. Rasa pasakė: – Kodėl mūsų nesutikai? Juk siųčiau telegramą! O šiaip juk ne taip pigiai čia viskas! – Atsiprašau, nežinojome, kas ją siuntė… – Na, juk adresą davei – štai ir atvykome! – Galvojau, kad tik laiškais susirašysim, tiek ir viskas… Tada paaiškėjo, kad viena mergaičių baigė mokyklą ir stoja į universitetą Vilniuje, tad visa šeima atvyko ją palaikyti. – Gyvensime pas tave! Neturime už ką nuomotis butą ar viešbučio. Buvau priblokšta – juk nesame net giminės. Kodėl turėtume leisti jiems apsigyventi? Reikėjo tris kartus per dieną maitinti svečius, o jie net patys nesigamindavo – valgė mūsų maistą, o viską tvarkyti tekdavo man. Tai truko tris dienas, kol paprašiau Rasos su giminėmis išsikraustyti – nesvarbu, kur. Kilo didžiulis konfliktas, Rasa ėmė daužyti indus ir isterikuoti. Likau sukrėsta jos elgesio. Besikraustydama šeima dar ir pavogė mano chalatą, keletą rankšluosčių, o lyg stebuklu dingo ir didelis puodas! Taip baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie ją nieko negirdėjau ir nemačiau. Kaip galima būti tokia įžūlia?! Dabar būnu gerokai atsargesnė, kai susipažįstu su naujais žmonėmis.

Mes pasiliksime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomotis butą! man pasakė mano draugė.

Esu labai aktyvus vyras. Nors man jau 65 metai, vis dar spėju aplankyti įvairias vietas ir sutikti įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir nostalgija prisimenu jaunystės laikus. Tais laikais galėjai atostogas leisti kur tik širdis geidžia! Galėjai važiuoti prie Baltijos jūros. Galėjai išvykti su draugais stovyklauti. Galėjai plaukti valtimi Nemunu, kur tik patinka. Ir visa tai kainuodavo tik kelis eurus.

Deja, visi tie laikai jau praeityje. Visada mėgau bendrauti su įvairiais žmonėmis. Sutikdavau naujų pažinčių pajūryje, net teatre. Su daugeliu jų draugystė išliko metų metus.

Kartą susipažinau su moterimi, vardu Ramunė. Atostogavome tame pačiame poilsio namelyje Palangoje. Išsiskyrėme kaip geros draugės. Praėjo keletas metų. Kartais parašydavome vienas kitam laišką.

Kol vieną dieną gavau telegramą. Ji buvo nepasisirašyta. Tik parašyta: Trečią nakties atvyksta traukinys. Sutik mane!

Nežinojau, kas galėjo siųsti tokią telegramą. Žinoma, niekur su žmona neėjome. Bet jau ketvirtą valandą ryto kažkas paskambino į duris. Atidariau ir apstulbau. Prie slenksčio stovėjo Ramunė, dvi paauglės mergaitės, senelė ir vyras. Visi su didžiule krūva daiktų. Aš su žmona buvome priblokšti. Bet galiausiai įsileidome netikėtus svečius. Tada Ramunė manęs paklausė:

Kodėl nesutikai mūsų? Juk atsiunčiau telegramą! Be to, juk kainavo!
Atsiprašau, nežinojome, kas siuntė!
Na, juk pati davei savo adresą. Štai ir atvykome.
Maniau, kad tik parašinėsime laiškais ir tiek!

Vėliau Ramunė papasakojo, kad viena iš mergaičių šiemet baigė mokyklą ir nusprendė studijuoti Vilniuje. Visi šeimos nariai atvyko ją palaikyti.

Gyvensime pas tave! Neturime pinigų nuomai ar viešbučiui!

Buvau sukrėstas. Juk mes net nesame giminės. Kodėl turėčiau leisti jiems pasilikti kartu? Tris kartus per dieną turėjome juos maitinti. Nors atsivežė truputį maisto, patys nieko negamino valgė tik mūsų. O aš turėjau visus aptarnauti.

Negalėjau to ilgiau pakelti, tad po trijų dienų paprašiau Ramunės ir jos artimųjų išsikraustyti. Man nerūpėjo, kur jie eis.

Kilo didžiulis barnis. Ramunė pradėjo daužyti indus ir isterikuoti.

Buvau tiesiog apstulbęs. Tada Ramunė su šeima pradėjo krautis daiktus. Jiems pavyko pasisavinti mano chalatą, keletą rankšluosčių ir kažkaip mįslingai dingęs didelis puodas. Net nežinau, kaip jiems pavyko jį išnešti. Puodas tiesiog prapuolė!

Taip baigėsi mano draugystė. Ačiū Dievui! Daugiau apie Ramunę negirdėjau ir nemačiau. Kaip galima būti tokiai įžūliai!!!

Dabar bendraudamas su naujais žmonėmis esu kur kas atsargesnis.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fourteen − 9 =

– Mes kurį laiką apsistosime pas tave, nes neturime pinigų buto nuomai! – Pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris – nors man jau 65 metai, keliauju po įvairias Lietuvos vietas ir sutinku įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės laikus, kai atostogas galėjome leisti pajūryje, stovykloje su draugais ar plaukioti Neryje ar Nemune, ir tam užtekdavo vos kelių litų. Deja, tai jau praeitis. Visada mėgau bendrauti su įvairiais žmonėmis – tiek Palangos pliaže, tiek Vilniaus teatre. Su daugeliu likome draugais daug metų. Vieną vasarą pažinau moterį vardu Rasa – gyvenome tame pačiame poilsio namų kambaryje. Tapome draugėmis, po kelių metų kartais rašydavome laiškus. Ir štai vieną dieną gavau telegramą: „Trečią valandą naktį atvažiuoja traukinys. Sutik mane!“ Nežinojau, kas galėjo ją atsiųsti, tad niekur su vyru nevažiavome. Bet ketvirtą valandą ryto – skambutis į duris. Atidarau – ant slenksčio stovi Rasa, dvi paauglės mergaitės, jų močiutė ir vyras, apsikrovę didžiulėmis mantomis. Mes su vyru buvome šokiruoti, bet įsileidome svečius. Rasa pasakė: – Kodėl mūsų nesutikai? Juk siųčiau telegramą! O šiaip juk ne taip pigiai čia viskas! – Atsiprašau, nežinojome, kas ją siuntė… – Na, juk adresą davei – štai ir atvykome! – Galvojau, kad tik laiškais susirašysim, tiek ir viskas… Tada paaiškėjo, kad viena mergaičių baigė mokyklą ir stoja į universitetą Vilniuje, tad visa šeima atvyko ją palaikyti. – Gyvensime pas tave! Neturime už ką nuomotis butą ar viešbučio. Buvau priblokšta – juk nesame net giminės. Kodėl turėtume leisti jiems apsigyventi? Reikėjo tris kartus per dieną maitinti svečius, o jie net patys nesigamindavo – valgė mūsų maistą, o viską tvarkyti tekdavo man. Tai truko tris dienas, kol paprašiau Rasos su giminėmis išsikraustyti – nesvarbu, kur. Kilo didžiulis konfliktas, Rasa ėmė daužyti indus ir isterikuoti. Likau sukrėsta jos elgesio. Besikraustydama šeima dar ir pavogė mano chalatą, keletą rankšluosčių, o lyg stebuklu dingo ir didelis puodas! Taip baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie ją nieko negirdėjau ir nemačiau. Kaip galima būti tokia įžūlia?! Dabar būnu gerokai atsargesnė, kai susipažįstu su naujais žmonėmis.