Va, klausyk, turiu tau papasakot, kas vakar mums su vyru Vytautu nutiko važiuojant iš Anykščių link Vilniaus. Viskas atrodė įprasta kelias drėgnas, šiaip jau ramu, nė vienos gyvos dvasios aplink, kalbamės apie kasdienius reikalus ir jau laukiam, kada pagaliau pasieksim namus.
Ir staiga, supranti, vos už keleto metrų priešais mašiną, į kelią išpuola MILŽINIŠKAS lokys! Net nesumeluoju, jis toks didelis atrodė, kad atrodė, jog visas mūsų Škoda tuoj pranyks jo fone. Vytautas spėjo vos spustelt stabdžius, mane visą net supurtytė, o širdis nusirito kažkur į pilvą.
Lokys sustojo visai prie pat nosies, atsistojo ant dviejų kojų, žiūrėjo tiesiai į mus toks rimtas, be jokių emocijų. Atrodė, kad pasiruošęs šokti prie mūsų. Akys buvo kaip magnetas, net kvėpuot pamiršau. Pagalvojau, kad jeigu jis alkanas mūsų stiklai nė kiek nepadės. Net nejudėjau per baimę.
Ir tada… Vytautas ramiai, bet labai atsargiai įjungia atbulinį ir pradeda lėtai važiuoti atgal. Abu žinojom jeigu jam užplauktų kažkas, nė nepabėgtume spėt. Aš net pirštų nepajudinau, sustingus stebėjau, kas dėsis toliau.
Ir va tada, tiesiog kaip filme, nutiko kas tokio, ko nesitiki palei kelią augęs senas storas ąžuolas, tas pats, kurį jau seniai žmonės vadino prakeiktu, su trenksmu, net visas oras sudrebėjo, griūna tiesiai prie mūsų! Mums iki mašinos gal koks pusmetris blynas neliko. Jei dar sekundė būtumėm po šakom atsidūrę. Tikras stebuklas, kad likom sveiki!
O lokys išsigandęs šoko į miškelį tokiu greičiu, kad net nesuprasi, kur ir dingęs. Grįžo ramybė, tik kvėpuot ilgai niekaip negalėjau. Visa ta tyla po tokio triukšmo atrodo, kad nieko ir nebuvo, bet tu pabandyk pamiršt tokį žvilgsnį…
Dabar vis sukasi mintyse: ar tas meškinas mums norėjo kažką parodyt, ar gal jis tiesiog pasimetė kaip ir mes, o gal net norėjo apsaugot mus nuo to nukritusio ąžuolo? Nežinau atsakymo, bet jo žvilgsnis liks su manim visam gyvenimui, šventai tau sakau.
