Metai laiko atidavinėjom pinigus vaikams, kad jie padengtų paskolą! Daugiau nė cento papildomai nebeduosiu!
Žinai, su vyru turim vieną vaiką sūnų, kuris jau užaugęs, savo šeimą turi. Mes jau ir seneliai tapom!
Aš augau tarybiniais laikais, ištekėjau tik trisdešimties. Tais laikais tai buvo jau tarsi pražiopsojusi traukinį. Visi tik ir klausinėjo: O vaikai? Kada anūkai? Jei neturėjai vaikų, jauteisi lyg koks raupsuotasis.
Na, mes su vyru susilaukėm sūnaus ir pasakėm gana. Kaip išsilavinę žmonės supratom, kad vaiko auginti ne taip jau pigu. O jei vaikų daugiau pinigų reikia dar daugiau.
Nieko keisto, kad pasirinkom turėti tik vieną sūnų taip galėjom jį aprūpinti, užauginti, mokslus suteikti ir patys ramiai gyventi.
Bet, žinai, mano sūnus į pasaulį žiūri visiškai kitaip. Vos tik susituokė, žmona Audronė netrukus pastojo gimė mūsų anūkas. Jauna šeima nuosavo būsto neturėjo, pasiėmė paskolą butui. Kaip ir dera tėvams, kiekvieną mėnesį padėdavom su įmokom. Tada sužinojom, kad Audronė vėl laukiasi. Aišku, pasiteiravau, kaip ruošiasi išgyventi su dviem vaikais ir ta pačia paskola. Supyko. Atsakė, kad patys susitvarkys. Tai ir sakiau jei gali, valio.
Pradžioj jie kažkaip sukosi. Bet, žiūrėk, Audronė dėl nėštumo nebegali dirbt, o sūnų atleidžia iš darbo. Ir ką daryti? Persikėlė gyvent į mūsų butą, kurį buvom išnuomavę. Mano vyras Kazimieras pasakė reikia jaunimą gelbėt, padėsim su paskolos įmokom. Tai metus laiko mudu su vyru kas mėnesį mokėjom jų tuos eurus bankui, galvojom, kad taip labai padedam vaikams. O pasirodo, ne viskas taip gražu.
Neseniai sužinojom, kad ta paskola turi šešių mėnesių įsiskolinimą! Tai kur dingo mūsų pervesti pinigai?! Kazimieras piktas, sako, nebeturi jėgų. O man šokas. Tikrai nežinau, ką pasakyti ar daryti. Jautėmės taip, lyg vaikai mums ant sprando užsilipo ir tik kasėsi, o mes juos nešam Nu ir va, ką dabar daryti?
