20230912, Vilnius, mano dienoraštis
Šiandien vakare sėdėjome su sūnumi Dovydu aštuonerių metų berniuku, kuris nuo trijų mėnesių elgėsi keistai geriausiame restorane Patisserie miesto centre. Aš, Aleksandras Gutiėnas, statybų milžinas ir šeimos galva, stebėjau, kaip Dovydas staiga pakilo ant stalo, kaip būtų pakilęs ant sėdynės, ir su garsiu balsu iškvepė į jaunosios servirės Sofijos Hernandež: Palikai mane, kai man reikėjai!
Restoranas pagaliau nurimo, o Sofija, kuri visada buvo švelni ir profesionali, pradėjo drebulėti, kaip po audros. Aš pajutau, kaip šaltas kraujas teka mano širdyje kaip galėjo mano sūnus pažinti šią merginą, kurios plaukai buvo susuktas tvarkingą kupranugarių mazgą? Vieną minutę jos rankos šoko, beveik numesdamos brangias lėkštes, kitą minutę aš bėgau ją sulaikyti, bet Dovydas šokiruodamas išliko ant stalo, šaukdamas: Ieškojau tavęs visur, kodėl išvykai be atsisveikinimo? Aš verkiau kiekvieną naktį!
Aš galų gale ištraukiau sūnų iš viršaus, bet žala jau buvo padaryta. Vartotojas vadinamas Ricardas, restorano vadovas, prisivijo su raudonu veidu: Ponas Gutiėnai, priimkite mūsų atgailą. Sofija, šaukė jos vardas, čiuožiai kaip ant ledo.
Aš prisiminiau, kad prieš penkisdešimt metų Sofija buvo išmesta iš mūsų namų, kai mano buvusi žmona Valerija, pavydėdama jos ryšio su Dovydu, išmetė ją iš darbo. Tą dieną Sofija neturėjo kur nuvažiuoti, o šis šauksmas atskleidė jos priverstinę kančią. Staiga šalia mūsų pakilo senoji ponia, 70metų Ona Mercedė Orta, buvusi advokatė, kuri visada gynė silpnesnius. Ji pakėlė ranką, tyliai sakydama: Leiskite man išklausyti šią istoriją, prieš sprendžiant.
Ona pakvietė visus susėsti prie privatios salės, kurioje mes galėjome kalbėtis be triukšmo. Sofija prisipažino, kad ji buvo Dovydui ne tik vaikų prižiūrėtoja, bet ir jo pirmoji mokytoja, kuri nuo keturių metų mokė jo ryšius. Valerija teigė, kad Sofija pavogė brangų žiedą, bet šis teiginys visada liko nepatvirtintas. Po daugelio metų, šiuo vakarėliu, mes sužinojome, kad valdymas buvo klaidingas, o Sofijos išmetimas buvo neteisingas.
Sofija prisipažino, kad po išmetimo turėjo dirbti valytoja, kad galėtų rūpintis sergančios motinos, Marijos, sveikata. Jos išteklius buvo minimalus, todėl ji privalėjo dirbti dvi pamainas, o tai sukelė jam didelį stresą. Dovydas, girdėjęs šią tiesą, išreiškė savo skausmą: Kodėl man sakėte melą? Kodėl negavau jūsų apsaugos?
Aš išgirčiau, kaip jos žodžiai nuvažiuoja per mano sielą kaip šilta upė: Aš niekada nieko nepažeidžiau, tik bandžiau išgyventi. Ši akimirka mane privertė suvokti, kad aš buvau pernelyg užsispyręs, neleisiu išsamiai išnagrinėti faktus, nes mano verslas buvo svarbesnis nei tiesa.
Po to Ona pasiūlė patalpinti Sofiją į privatų susitikimą, kur galėjome susitarti dėl jos grąžinimo į šeimą. Aš sutariau pasiūlyti Sofijai gerą medicininę priežiūrą jos motinai, mokestį už geriausius gydytojus, ir galimybę grįžti į mūsų namus kaip šeimos narė, ne tik kaip prižiūrėtoja. Sofija atsakė, kad nori galvoti apie tai.
Po kelių savaičių vėl susirinkome, šį kartą ne restorane, bet mano namuose, kur skaitome sutartis ir planuojame ateitį. Dovydas šūkė: Aš noriu, kad mama ir tėtis susituoktų, kad būtų stabilus šeimos pagrindas. Ši paprasta, bet giliosios prašymo išraiška priminė man, kaip svarbu būti atviru ir nuosekliu su vaikais.
Mūsų bendrai peržengus didžiąją dalį klaidų, mes nusprendėme atleisti visus, kuriuos Valerija išmetė buvusių valytojų, virtuvės darbuotojų ir asistentų. Paskelbėme viešą atsiprašymą Vilniaus dienraščiuose, išmokėtume kompensacijas ir padėjome jiems rasti geresnį darbą. Dovydas asmeniškai susitiko su visais išklausytais, norėdamas atgauti pasitikėjimą.
Per ateinančius metus šeima tapo stipresnė, o aš išmokau kelią link pripažinimo: ne svarbu, kiek turime pinigų (euros), bet kaip sukurti teisingus ir šiltus santykius. Dovydas pradėjo mokytis apie nuolankumą, o aš apie atsakomybę. Sofija, dabar mūsų šeimos narys, įkvėpė mane siekti geresnių darbų su mažais žmonėmis.
Šiandien, užsidarius duris į savo gyvenimą, aš įrašu šią mintį: tikras turtingumas matuojamas ne turto, o gebėjimu atsiprašyti, ištaisyti klaidas ir suteikti antrą galimybę tiems, kurie patyrė mūsų neatsakingumą. Tai yra mano asmeninė pamoka, kurią nešiu toliau būti nuolankiam, atviram ir visada stengtis kurti žmonišką teisingumą.
