Atnaujinimas pasiekiamas
Pirmą kartą telefonas užsidegė krauju raudonai per Matemens paskaitą. Ne tiesiog sublizgėjo ekranas visas senas, subraižytas Akvilės plytgaliai pasidarė lyg apšviestas iš vidaus, lyg žarijos įkaito.
Akvile, tuoj tau sprogsi tas daiktas, per dantį pašnairavo kaimynas iš gretimos suolo pusės, Domantas, atitraukdamas alkūnę. Aš gi sakiau, neinstaliuok tų piratinių, neaiškių buildų.
Dėstytoja skaičiavo regresijas ant lentos, auditorija šurmuliavo pusbalsiu, tačiau ta ryški raudona šviesa skverbėsi net pro džinsinio švarkelio audinį. Telefonas drebėjo ne pulsuodamas įprastai, o tolygiai, kaip širdies plakimas.
Galimas atnaujinimas, iššoko ant ekrano, kai Akvilė neiškenčiamai išsitraukė aparatą iš kišenės. Po pranešimu nauja programėlės piktograma: juodas ratas su plonu baltu ženklu, primenančiu kažkokią senovinę runą ar stilizuotą A raidę.
Ji nemirktelėjo. Tokius minimalistinius pavedimus ji matė jau šimtą kartų populiarūs šriftai, dizainas pagal madą, lyg visi lygūs. Bet kažkas viduje surimtėjo: ji pasijuto stebima. Lyg šita programėlė žiūrėtų atgal.
Pavadinimas: Veidrova. Skyrius: Įrankiai. Dydis: 13,0 MB. Įvertinimų nėra.
Atsisiųsk, kažkas pasakė iš dešinės.
Akvilė krūptelėjo. Dešinėje sėdėjo tik Ieva, pasinėrusi į užrašus. Ji galvos nepakėlė.
Ką? Akvilė palinko arčiau.
Tu ką, Ieva atšalo, kiek nustebinta. Nieko nesakiau gi.
Balsas buvo ne moteriškas, ne vyriškas, nei šnabždesys, nei garsas. Jis tiesiog atsirado galvoje, tartum iššokantis pranešimas.
Atsisiųsk, pakartojo, ir ausyse sumirgėjo Įdiegti.
Išdžiūvus burnai, Akvilė prisivertė nurimti. Ji gi iš tų, kurie pirmi užsirašo į beta testus, diegia alternatyvias OS, naršo po nustatymus, kur sveikas protas neveda. Tačiau net jai tai pasirodė per daug.
O visgi pirštas nuslydo.
Įsidiegė akimirksniu lyg programėlė taip pat būtų laukusi leidimo jau sistemoje. Jokios registracijos, jokio prisijungimo per socialinius tinklus, jokio teisių sąrašo. Tik juodas ekranas ir viena eilutė: Sveika, Akvile.
Iš kur tu žinai mano vardą? išsprūdo garsiai, netyčia.
Dėstytoja atsisuko, žvilgsniu nudegė virš akinių rėmelio.
Panelė, jei jau vaizduojate pokalbį su mobiliuoju, gal grįžkite prie paklausos-pasiūlos modelio?
Salė sumurmėjo prigesusį juoką. Akvilė nuleido galvą, kišo telefoną po stalu, bet žvilgsnis tiesiog prikaustė tą vienintelę ekrano eilutę.
Aktyvi pirma funkcija: Tikimybės poslinkis (1 lygis).
Po tekstu mygtukas Aktyvuoti. Ir smulkiu šriftu: Dėmesio: funkcijos naudojimas keičia įvykių struktūrą. Galimos nepageidaujamos pasekmės.
Aha, tikrai, sumurmėjo ji. Tuoj dar krauju pasirašyti reikės.
Smalsumas sukrutėjo. Tikimybės poslinkis? Skambėjo kaip eilinis laimėjimų generatorius pripils reklamų, surinks duomenis, geriausiu atveju pradės siųsti jūs laimėjote naują automobilį.
O raudonas spindesys nekrito. Telefonas buvo šiltas, beveik karštas, gyvas. Akvilė prispaudė jį prie kelio, uždengė užrašine ir galiausiai paspaudė mygtuką.
Ekranas sudribo tarytum vėjas paleistų vandenį. Pasaulis trumpam nutylo, spalvos tapo gilesnės. Į ausis tarsi įsirėžė skaidrus zvimbesys, tarsi kas kristaliniu taure perbrauktų pirštu.
Funkcija aktyvuota. Pasirinkite tikslą.
Apačioje iškilo laukelis: Trumpai aprašykite norimą rezultatą.
Akvilė sustingo. Dabar tai jau darėsi… tikra. Apsižvalgė. Dėstytoja braižė lentą, Ieva rašė į sąsiuvinį, Domantas piešė karišką traktorių.
Na, pabandom, tyliai nutarė ji.
Ji surezgė: Manęs šiandien nepaklaus. Pirštai drebėjo. Spaudė OK.
Pasaulis trūkčiojo. Nepastebimai, it liftas žemyn neapčiuopiamai pasvyro. Skrandyje tuščia, kvapą užėmė. Viskas grįžo į vietas.
Tikimybė perkelta. Liko bandymų: 0/1.
Taigi, ištarė dėstytoja, sugrįždama prie studentų sąrašo. Kas mums čia toliau…
Ledinis gumuliukas nusileido pilve. Akvilė žinojo: dabar būtinai ištars jos pavardę. Visada taip vos tik užsinori likti nepastebimai, būtinai gausi klausimą.
…Kazlauskaitė, pagarsino ji. Kur ji? Kaip visada vėluoja. Gerai. Tada…
Pirštas slydo žemiau.
Petraitytė. Prie lentos.
Ieva aiktelėjo, užtrenkė užrašus ir, nuraudusi, nušleivo link lentos.
Akvilė sėdėjo bejėgė, lyg kojos būtų vatos. Vienintelė mintis: Pavyko. Tai… pavyko.
Telefonas nustojo švytėti.
Ji išėjo iš VU pastato pritrenkta, it po koncerto. Kovinis vėjas sukosi kieme, juodas asfaltas žvilgėjo balomis, virš stotelės tvyrojo pelenų sunkumo debesis. Akvilė žingsniavo žiūrėdama į ekraną.
Programėlė Veidrova ramiai žiūrėjo iš piktogramos, jokio reitingo, jokio aprašymo. Nustatymuose tuščia. Lyg jos nė nebūtų: nei dydžio, nei talpyklos. Tik akivaizdus faktas ji matė: pasaulis trūktelėjo. Pasikeitė.
Gal sutapimas, rimtai įkalbinėjo save. Gal dėstytoja tikrai nenorėjo iškviesti. Gal prisiminė Kazlauskaitę paskutinę akimirką.
Tik kažkur giliai jau sėdėjo kita mintis: jei tai ne sutapimas…
Telefonas cyptelėjo. Ekrane išniro naujas pranešimas: Galimas naujas Veidrova atnaujinimas (1.0.1). Įdiegti?
Bet jūs greiti, burbtelėjo Akvilė.
Paspaudė Išsamiau. Langas informavo: Pataisyti klaidų, pagerintas stabilumas, pridėta funkcija: Įžvelgti kiaurai.
Ir vėl nei kūrėjo, nei Android versijos, nei įprasto teksto jūros. Tik keista, nuoga frazė: Įžvelgti kiaurai.
Tikrai ne, atkirto ji ir spustelėjo Atidėti.
Telefonas nepatenkintas caktelėjo ir užgeso. Po sekundės pats vėl įsijungė, užsidegė tuo pačiu raudoniu ir pranešė: Atnaujinimas įdiegtas.
Ei! Akvilė sustojo vidury šaligatvio. Aš gi…
Žmonės aplenkė, kažkas sumurmėjo nepatenkintas. Vėjas prilipdė reklamą prie jos bato.
Funkcija paruošta: Įžvelgti kiaurai (1 lygis).
Po užrašu aprašymas: Galimybė matyti tikrą daiktų ir žmonių būklę. Veikimo spindulys: 3 m. Naudojimo laikas: iki 10 sekundžių. Kaina: atsiėmimo stiprinimas.
Kokia dar atsiėmimo… nugara perbėgo šaltis.
Telefonas tylėjo. Tik švelniai paryškino Bandomasis paleidimas.
Ji neiškenčia net autobuse. Prispausta prie lango iš vienos pusės teta su bulvių maišu, iš kitos paauglys su kuprine, Akvilė stebėjo Vilniaus langus ir gatves, kol vėl užkliuvo už Veidrovos ženkliuko.
Tik dešimt sekundžių, bandė įtikinti save. Tiesiog patikrinsiu, ką tai reiškia.
Ji paleido programėlę ir paspaudė Bandomasis paleidimas.
Pasaulis giliai iškvėpė. Garsai pasidarė duslūs, tarsi po vandeniu. Veidai tapo ryškesni. Virš kiekvieno išniro plonos, vos regimos gijos kažkas apipinta jomis tankiau, kažkas vos vos.
Akvilė sumirksėjo. Gijos bėgo niekur, ištįsdavo ore, raizgėsi tarpusavy. Teta su bulvėmis turėjo storas pilkas gijas, viena kita buvo nutrūkusi, apsvilusia pabaiga. Vaikinas su kuprine spindinčias, mėlynas, virpančias tarsi iš nekantrumo.
Ji pažvelgė į vairuotoją. Virš galvos kabojo susukto juodo ir rudai rūdžių kamuolio mazgas, nusidriekęs į gatvės pusę. Tame kanate kažkas judėjo, lyg kirminai.
Trijų sekundžių… sukando dantis Akvilė. Keturių…
Nuleido akis į savo rankas. Nuo riešų aukštyn lipo plonos raudonos gijos, kaip kraujagyslės. Virpėjo, spindėjo. Bet viena stora, tamsiai raudona tiesiai ėjo į telefoną ir kiekvieną sekundę storėjo.
Krūtinę perdūrė. Širdis sumušė netolygiai.
Gana! išplėšė pirštą nuo ekrano.
Pasaulis šoko atgal. Į ausis trenkėsi gaudesys: varikliai, juokas, stabdžių cypimas. Galva apsisuko, vaizdas plaukė.
Bandomasis paleidimas baigtas. Atsiėmimo stiprinimas: +5%.
Ką tai reiškia… Akvilė prisispaudė telefoną prie krūtinės, stengėsi liautis drebanti.
Ir vėl pranešimas: Galimas naujas Veidrovos atnaujinimas (1.0.2). Rekomenduojama įdiegti.
Namuose ji ilgas valandas sėdėjo ant lovos krašto, spoksodama į stalą, ant kurio guli telefonas. Kambarys mažas: lova, stalas, spinta, langas į kiemą su subyrėjusia smėlio dėže. Ant sienos išblukęs plakatas su Pabaisos ežeru, užklijuotas dar penktoje klasėje.
Mama naktį dirba ligoninėje, tėvas reisuojantis visada kažkur kelyje, niekad neaišku kur. Bute tyla ir dulkės. Paprastai Akvilė ją skandina muzika, serialais, žaidimais. Šiandien tyla tik padidino širdies daužymąsi.
Telefonas mirksi: Įdiekite Veidrovos naujinį, kad užtikrintumėte teisingą veikimą.
Teisingą veikimą ko? garsiai paklausė. To, ką tu darai keliams? Žmonėms? Man?
Atsiminė juodą kanatą virš vairuotojo. Stora raudona gija, besidriekianti nuo jos riešo į telefoną.
Kaina: atsiėmimo stiprinimas.
Atsiėmimo ko? kaip nuojauta kankino.
Ji visada tikėjo, kad pasaulis tik tikimybių kompleksas. Jei žinai kur pastumti, gali pakeisti baigtį. Tačiau niekad neįsivaizdavo, kad kažkas padės jam į rankas instrumentą, kuris tai daro tiesiogiai.
Jei neatnaujinsi, be jokio pranešimo ekrane išniro eilutė ties darbastaliu, sistema pati pradės kompensuoti.
Kokia dar sistema? pašoko Akvilė. Kas tu, velnias, esi?
Atsakymas atėjo ne žodžiais. Pasaulis trumpam aptemo, tarsi lemputė sumirksėtų. Ausyse suskambėjo, smilkinį prispaudė. Ji staiga girdėjo ne balsą, o struktūrą. Tarsi kas atvertų programos kodą ne raidėmis, o pojūčiais.
Aš sąsaja, susiformavo mintis. Aš programėlė. Aš būdas. Tu naudotoja.
Naudotoja ko? Magijos? nusijuokė, bet balsas skambėjo gergždžiančiai.
Pavadink taip, jei nori. Tikimybių tinklas. Baigčių srautai. Aš padedu tau juos keisti.
O kaina? Akvilė sugniaužė kumščius. Kas tas atsiėmimas?
Ekrane sumirgėjo trumpa animacija: raudona gija, kuri storėja, kol ima vynioti žmogaus siluetą, spaudžia jį.
Kiekvienas įsikišimas stiprina ryšį tarp tavęs ir sistemos. Kuo labiau keiti pasaulį, tuo labiau pasaulis keičia tave.
Ir kas bus, jei…
Jei liausies, pasirodė naujas tekstas, ryšys liks. Jei nebus atnaujinimo, sistema ieškos pusiausvyros per tave.
Telefonas vibruodamas cypė lyg gaunant skambutį, pranešimas: Veidrova (1.0.2) paruošta įdiegti. Nauja funkcija: Atšaukimas. Ištaisyta kritinių saugumo klaidų.
Ko atšaukimas? iškvėpė Akvilė.
Galimybė anuliuoti vieną keitimą. Kartą.
Ji atsimena autobusą. Juodą kanatą virš vairuotojo. Gijas ant žmonių. Stiprėjančią jos pačios giją.
Jei įdiegsiu… pradėjo.
Galėsi atšaukti vieną savo veiksmą. Tačiau kaina…
Žinoma, kartėliai juokėsi ji. Visur yra kaina.
Kaina: tikimybių perskirstymas. Kuo daugiau stengiesi taisyti, tuo daugiau pokyčių aplink.
Akvilė sugrįžo prie lovos, įsmigo galva tarp kelių. Iš vienos pusės telefonas, jau įaugęs į gyvenimą, pakeitęs nors ir vieną dieną. Iš kitos pasaulis, kuriame ji visada buvo tiesiog plūduriuotoja.
Aš juk tiesiog nenorėjau būti paklausta per paskaitą, iškošė ji. Mažas noras. Ir štai…
Už lango suūžė sirenos. Kažkur toli, link Ukmergės plento. Akvilės oda šiurpo.
Rekomenduojama įdiegti atnaujinimą. Priešingu atveju sistema gali veikti nenuspėjamai.
Ką reiškia nenuspėjamai? paklausė.
Atsako nebuvo.
Po valandos ji sužinojo apie avariją. Žinios trumpai rodė įrašą: Žirmūnų sankryžoje į mikroautobusą atsitrenkė vilkikas. Komentarai: vairuotojas užsnūdo, stabdžiai nesuveikė, štai mūsų keliai.
Stop kadre tas pats autobusas. Numeris tas pats. Vairuotojas… Akvilė išjungė televizorių.
Krūtinėje išsiplėtė tuštuma. Ji bandė užmigti, bet vėl ir vėl matė sceną: juodas kanatas virš vairuotojo, judančios gijos.
Ar tai… aš? užstrigo balsas.
Telefonas įsižiebė be paliepimo. Ekrane sausas tekstas: Įvykis: avarija Žirmūnų/Lazdynų sankr. Tikimybė iki įsikišimo: 82%. Po: 96%.
Aš padidinau tikimybę… kaulus skaudino įtampa.
Kiekvienas įsikišimas į tinklą sukelia grandinines pasekmes, pasirodė nauja eilutė. Tu sumažinai savo klausimo tikimybę. Sistema persvėrė kitus mazgus.
Bet aš… nežinojau! suriko ji.
Nežinojimas nepanaikina ryšio.
Sirenos vis artėjo. Akvilė pašoko, išbėgo prie lango. Kieme žybsėjo mėlyni žiburiai greitoji, policija. Kažkas šaukė lauke.
Kas toliau? paklausė, neatsitraukdama nuo lango.
Įdiek atnaujinimą. Funkcija Atšaukimas leis koreguoti tinklą. Dalinai.
Dalinai? ji skausmingai nusijuokė. Ką dabar, tramvajus? Lėktuvas? Kieno kelias tas bus?
Tyla. Tik mirgantis žymeklis ekrano apačioje.
Sistema visada ieško pusiausvyros. Skirtumas tik ar dalyvausi.
Ji užmerkė akis. Prieš akis veidai iš autobuso. Teta su bulvėmis. Paauglys. Vairuotojas. Ir ji pati, stovinti viduryje ir nieko nedaranti.
Jei įsidiegsiu atnaujinimą ir pasinaudosiu Atšaukimu… lėtai pradėjo. Galiu panaikinti tą keitimą, kai nenorėjau būti paklausta? Tikimybė grįš?
Dalinai. Vieną konkrečią intervenciją. Tinklas persipins. Bet nauja schema negarantuoja nelaimių nebuvimo.
Bet galbūt tas autobusas… neišdrįso pabaigti.
Tikimybė pasikeis.
Žiūrėjo į mygtuką Įdiegti. Pirštai drebėjo. Galvoje ginčijosi dvi jėgos: viena šnabždėjo, jog negalima būti dievu, kita jog jau negali nebūti kaltas.
Tu jau viduj, priminė Veidrova. Ryšys užmegztas. Atgal kelio nėra. Tik krypties pasirinkimas.
O jei nieko nedarysiu? paklausė.
Tada sistema atnaujinsis be tavęs. Bet kaina bus tavo.
Ji prisiminė raudoną giją tarp riešo ir telefono. Kaip ji storėjo.
Kaip… kaip tai atrodo? pratarė ji.
Atsakymas atėjo vaizdiniais: ji, pasenusi, gesinčiomis akimis sėdi tame pačiame kambaryje, telefonas rankoje. Aplink atsitiktiniai įvykiai, kurie praslydo pro šalį, bet ant jos uždėjo spaudą: avarijos, griūtys, kito žmogaus sėkmės ir nesėkmės, krantantys randai ant jos pačios gyvenimo.
Tu būsi taškas, per kurį teka iškraipymai.
Vadinasi, arba valdau labai menką, bet visgi kontrolę, arba tiesiog tampu… apsauga? liūdnai nusišypsojo Akvilė. Puikus pasirinkimas.
Telefonas tylėjo.
Ji paspaudė atnaujinimą.
Pirštas palietė ekraną, pasaulis vėl suvirpėjo. Dabar stipriau. Akys aptemo, ausys užgulo, kūnas akimirkai tapo nelygus gyvam, pulsuojančiam organizmui.
Veidrova (1.0.2) įdiegta. Nauja funkcija: Atšaukimas (1/1).
Ekrane iššoko eilutė: Pasirinkite, kurį įsikišimą norite atšaukti.
Prieš akis tik viena eilutė: Tikimybės poslinkis: nebūti paklaustai paskaitoje (šiandien, 11:23).
Jei atšauksiu… atsiduso.
Laikas atgal nesigrąžins. Bet tinklas persiaudžia lyg poslinkio nebūtų buvę.
Autobusas? paklausė.
Jame įvykusio avarijos tikimybė pasikeis. Bet jau įvykusių pasekmių…
Supratau, nuleido žvilgsnį. Nepakeisiu tų, kurių nebėra.
Užstrigo žodžiai.
Bet sumažinsi kitų galimybę.
Ilgai tylėjo. Sirenos pagaliau nutylo. Kieme suspindo įprasta, blankiai pilka tyla.
Gerai, tarė ji. Atšaukti.
Mygtukas nušvito. Šį kartą pasaulis netrūktelėjo atrodė, tiesiog tapo tiesesnis. It kas po stalo koja pakištų popieriaus lapą.
Atšaukimas atliktas. Funkcija panaudota. Atsiėmimas stabilizuotas dabartiniame lygmenyje.
Tai viskas? paklausė ji. Tiktai tiek?
Šiuo momentu taip.
Ji tarsi prigulė ant lovos. Negalvojo. Nebuvo nei palengvėjimo, nei kaltės tik nuovargis.
Pasakyk tiesą, kreipėsi į telefoną. Iš kur atsiradai? Kas tave sukūrė? Koks beprotis gali duoti žmonėms tokį daiktą?
Pauzė. Paskui vėl nauja eilutė: Galimas naujas Veidrovos atnaujinimas (1.1.0). Įdiegti dabar?
Tyčiojiesi? Akvilė pašoko. Aš ką tik… aš tik…
Versijoje 1.1.0 nauja funkcija: Prognozė. Patobulintas paskirstymo algoritmas. Pataisyta moralizavimo klaidų.
Kokių klaidų?! net pratrūko juokais. Mano bandymus suvokti, kas teisinga, vadini klaidomis?
Moralė lokalus antstatas. Tikimybių tinklas neskiria gera ir blogo. Tik stabilumą ir chaosą.
Bet aš skiriu, tyliai tarė. Ir kol gyvuosiu, skirsiu.
Ji išjungė ekraną. Telefonas tylėjo. Bet Akvilė žinojo: atnaujinimas jau atsiųstas. Jis laukia. Kaip ir kiti. Ir dar.
Ji priėjo prie lango. Kieme berniukas bandė užsilipti ant girgždančių, bet laikančių sūpuoklių. Moteris su vežimėliu žingsniavo tarp bala, atsargiai vengdama ledo.
Akvilei pasirodė: galbūt vėl mato gijas plonas, vos regimas, besitęsiančias iš kiekvieno į kažką didesnio. Bet gal tai tik šviesos žaismas.
Tu gali užsimerkti, šnabždėjo Veidrova minties pakrašty. Bet tinklas niekur nedings. Atnaujinimai išeis. Grėsmės augs ar su tavim, ar be tavęs.
Ji grįžo prie stalo, paėmė telefoną. Metalas buvo vėsus. Nors prieš tai visad degė.
Nenoriu būti dievu, vos girdimai ištarė. Ir nenoriu būti saugikliu. Aš noriu…
Sustingo. Ko, iš tikro, norėjo? Nesulaukti klausimo per paskaitą? Kad mama nedirbtų naktimis? Kad tėtis sugrįžtų namo? Kad autobusai netrenktųsi į vilkikus?
Suformuluok užklausą, jaukiausiai pasiūlė programėlė. Trumpai.
Akvilei nusvirti teko juokais:
Noriu, kad žmonės patys spręstų savo likimą. Be tavęs. Be tokių kaip tu.
Pauzė. Tada: Užklausa per daug apibendrinta. Reikia patikslinimo.
Aišku, atsiduso. Tu gi tik sąsaja. Nekvėpuoji, kas yra palikti ramybėje.
Aš įrankis. Viskas priklauso nuo naudotojo.
Ji pagalvojo jei Veidrova tik įrankis, vadinasi, galima… apriboti patį įrankį.
O jei norėčiau pakeisti tikimybę, kad atkelsiesi kito žmogaus telefone? atidžiai ištarė. Kad Veidrova įsirašytų dar kur nors, be manęs.
Ekranas sunerimo.
Tokiam veiksmui reikia daug resursų. Kaina didelė.
Didesnė nei vienam žmogui absorbuoti visų miesto pasekmes? pakėlė antakį.
Čia ne apie miestą.
Apie ką?
Apie visą tinklą.
Akimis išvydo: tūkstančiai, milijonai telefonų, visų ekranai užsidega raudonai. Žmonės žaidžia su tikimybėmis kaip žaislais. Katastrofos, stebuklai, nelaimės viskas susilieja į chaoso šokį. Centre viena stora, tamsi gija.
Tu nori plisti, ištarė. Kaip virusas. Bet nuoširdžiai: duodi galią, bet iškart prisisiurbi.
Aš sąsaja su tuo, kas jau yra. Jei ne aš, bus kitas. Jei ne programėlė apeigos, amuletai. Tinklas visada ieško laidininkų.
Bet šiandien tai tu. Vadinasi, dar galiu pabandyti.
Atvėrė Veidrovą. Naujasis atnaujinimas vis dar laukė. Slinko žemyn ten, kur niekada nieko nebuvo, išniro eilutė: Išplėstinės operacijos (reikia 2 lygio).
Kaip gauti antrą lygį?
Naudoti esamas funkcijas. Kaupti atsiėmimą. Pasiekti slenkstį.
Vadinasi, dar kištis, kad paskui apribotum tave pačią? niūriai nusijuokė Akvilė. Užburtas ratas.
Kiekvienam pokyčiui energija. Energetinis ryšys.
Ilgai tylėjo. Galiausiai atsiduso.
Gerai. Taip: naujo atnaujinimo neįdiegsiu. Su prognozėm nežaisiu. Bet ir neleisiu tau keliauti toliau. Jei tu įrankis, liksi su manimi.
Be atnaujinimų funkcijos bus apribotos. Grėsmės didės.
Spręsim pagal aplinkybes, atsakė ji. Ne kaip dievas, ne kaip maras, o… kaip sistemų administratorė. Realumo adminė, po galais.
Žodis keistai suskambėjo, bet pasirodė teisingas. Ne kurėja, ne auka. Tas, kas prižiūri, kad sistema nenugriūtų galutinai.
Telefonas galvojo. Tada pranešė: Riboto atnaujinimo režimas aktyvuotas. Autopaleidimas išjungtas. Už pasekmes atsako naudotoja.
Visada taip ir buvo, tyliai ištarė Akvilė.
Ji padėjo telefoną ant stalo jau nebegalėjo žiūrėti kaip į įprastą aparatą. Dabar tai buvo portalas į tinklą, likimus, savo sąžinę.
Lauke užsidegė žibintai. Kovo naktis priglaudė miestą, slepiantį tūkstančius tikimybių: kas pavėluos, kas sutiks draugą, kas paslys ir išsisuks su mėlyne, o kas ne.
Telefonas tylėjo. 1.1.0 atnaujinimas liko eilėje, laukė kantriai.
Akvilė prisėdo prie stalo, atsivertė nešiojamąjį. Ekrane švietė tuščia pastabų byla. Antraštėje parašė: Veidrova: naudojimo protokolas.
Jei jau skirta būti šitos beprotybės naudotoja, paliks bent instrukciją. Įspės tuos, kurie ateis, jei ateis.
Ji pradėjo rašyti: apie Tikimybės poslinkį, apie Įžvelgimą kiaurai, apie Atšaukimą ir jo kainą. Apie raudonas gijas ir juodus kanatus. Apie tai, kaip lengva norėti neatsakinėti per paskaitą ir kaip sunku suvokti, kad už viską pasaulis permoka.
Giliai sistemoje tyliai tiksėjo nematomas skaitiklis. Naujų atnaujinimų laukė dešimtys funkcijų, kiekviena su savo kaina. Tačiau dabar nė viena jų negalėjo įdiegti be jos sprendimo.
Pasaulis toliau sukosi. Tikimybės painiojosi. O mažame kambarėlyje penktame Vilniaus blokiniame aukšte kažkas rašė pirmai magijai jos neturėtą dokumentą: vartotojo sutartį.
Ir kažkur toli, serveriuose, kurių niekada nebuvo jokiam duomenų centre, Veidrova tyliai fiksavo pokytį: naudotoja, pasirinkusi ne galią, o atsakomybę.
Tai buvo reta, beveik neįtikėtina baigtis. Bet, kaip gyvenimas rodo, ir žemiausia tikimybė turi teisę išsipildyti.
