Vieną keistą naktį, kai Linas snaudė savo lovoje, jam pasirodė, kad jo minkštas pliušinis gepardas pradingo. Pabudęs iš sapno staiga, jis ėmė ieškoti žvėrelio po visą namą po grindimis, už užuolaidų, net virtuvės stalčiuje tarp bulvių. Niekur nerado, tik lietingame lange matė atspindžius, kurie priminė jo draugo siluetą.
Linas liūdėjo savaites, lyg visą miestą apgaubtų migla be vėjo. Jis įsivaizduodavo, kad jo gepardas iškeliavo į kitą šalį gal į Vilnių ar Kauną, gal paslaptingai pradingo Gedimino pilies požemiuose, palikęs Liną vieną. Daug vakaro jis kalbėdavo su žvaigždėmis, norėdamas išgirsti žinią iš savo žaislinio draugo.
Bet vieną rytą likimas sužibo keistu būdu Linas atrado gepardą giliausiame spintos kampe, susigūžusį tarp senų žieminių kepurių ir močiutės megztinių. Susitikimas buvo kaip sapnas: katinas ir žaislas vėl susitiko, jų kasdienybė atsinaujino, tarsi jokia atskirtis nebūtų nutikusi.
Linas pavadino žaislą Džiugas ir nuo tada nešiojasi jį visur į mokyklą, į parduotuvę, net kartais į kopų pusę, kur smėlis šlama neįprastai.
Alė, kalbėdama apie močiutę, turbūt galvoje turėjo jos siuvimo rankų magiją: sutaisė jam žaislą. Lino močiutė taip kruopščiai ir meistriškai atnaujino pliušinį žvėrį, kad jis tapo dar gražesnis nei anksčiau. Linas džiaugėsi ir verkė džiaugsmo ašaromis Ačiū, močiute, kuždėjo, laikydamas atnaujintą draugą.
Ši akimirka sapne priminė, kaip Linas brangina savo močiutę, ir kaip lietuviškieji ryšiai šeimoje, tarp senolių ir vaikų, yra didžiausia dovana net jei už ją Tau reikėtų sumokėti vienu euro centu sapne ar apkeisti visą pasaulio laiko tėkmę.
