Monika, 67-erių metų moteris, nuosekliai laikosi tradicijos kasdien pasivaikščioti po Vilniaus Bernardinų sodą. Vis dėlto šiandien ją apima liūdesys, kai prisimena praeities metus. Tada viskas atrodė gerai, šeima klestėjo. Tačiau vienos dienos įvykis visiškai pakeitė jos gyvenimą. Sūnus žengė sėkmingos karjeros keliais, kai staiga gavo baisią žinią apie jo žūtį nuskendus. Aplinkybės iki šiol išlieka paslaptingos. Vyrui nepavyko atsitiesti po šios tragedijos sveikata ėmė šlubuoti, jis vis dažniau išeidavo iš namų, tapo liūdnas ir savo gyvenimą netikėtai baigė per nelaimingą atsitikimą. Monika liko našlė, būdama penkiasdešimties metų, neliko artimųjų, kurie ją palaikytų. Nors pensijos užtenka, jos gyvenimas tapo vienišas ir uždaras. Laimei, ji turėjo Poviliuką kaimynystės berniuką, kuris dažnai užeidavo jos aplankyti.
Vieną popietę, grįždama namo per Rasų rajoną, Monika išvydo savo kieme stovinčią greitosios pagalbos mašiną. Prieš minią susirūpinusių žmonių ji pastebi Poviliuką prie mamos neštuvų berniukas maldauja mamą pabusti. Policininkas ima ieškoti, kas galėtų pasirūpinti vaiku, bet Monika ryžtingai žengia priekin ir pasisiūlo jį priglausti. Policininkas užrašo jos vardą, primindamas, kad netrukus bus įtrauktos vaikų teisių tarnybos. Monika žino norėtų, kad Poviliukas liktų su ja, bet sprendimas nepriklauso tik nuo jos.
Vaikų teisių tarnyba pasirodo tik po mėnesio, o per tą laiką Monika ir Poviliukas pamažu prisiriša vienas prie kito. Moteris vėl pajunta motiniškus jausmus berniukui gamina jam šiltus patiekalus, vakare supa ant kelių ir dainuoja lopšines. Ji išreiškia norą oficialiai jį įsivaikinti, bet valdininkai primena Lietuvos įstatymus dėl jos garbaus amžiaus bus labai sunku gauti leidimą. Nepaisant jų nepalankių žodžių, Monika jau žino: savo gyvenime daugiau ramybės neras, jei šalia jos nebus Poviliuko.
