20251217, dienoraštis
Šiandien atsimenu kelionę, kurią su vyru Algirdu bei dviem sūnais Mantų ir Rokų išvyko į Lenkiją, į Krokuvos senamiestį. Skrydį užsakėme iš Vilniaus oro uosto, už bilietus mokėjome eurais po 75 į vieną asmenį. Planavome vieną dieną skirti ypatingai ekskursijai, kurios metu būtų lankomi tokie vietiniai stebuklai, kurių pėsčiomis nepasiekti.
Išpirkome keturis bilietus, kad kiekvienas turėtų savo vietą autobuse. Po mūsų įlipo pilna kūno moteris, vedanti kūdikį ir šiek tiek didesnį berniuką. Jie suslėgėsi tarp eilių, o moteris nusėdo į galinę sėdynę ir iš karto pastebėjo, kad jos sūnus Linas ten nebus vietos. Ji pakėlė kojas iš sėdimos vietos ir pradėjo ieškoti kitos laisvos vietos vaikui.
Pasukusi link mūsų, ji pažvelgė į mūsų plonus berniukus ir nusprendė, kad Linas galėtų sėdėti šalia jų. Algirdas nedelsdamas jas sustabdė pasakė, kad už šias sėdynes sumokėjome ir nėra pagrindo stumti mūsų vaikus. Eglė, kurios vardas priminė man seną lietuvišką dainą, nepasidavė: pradėjo ginčytis su gido vadovu, teigė, kad turime pasileisti į vietas, kuriose kiti jau susėdo, net jei tai reiškia, kad mūsų sūnų patogumas bus paauglintas.
Ji netgi pasiūlė mus ištrūkti iš ekskursijos ir grąžinti bilietus, o kitie keliautojai prisijungė prie jos, pavadindami mus selfiežaidėjais. Galiausiai vaikai nusprendė šoktelėti į kitą sėdynę, kad ekskursija galėtų tęstis, kol vairuotojas laukė, kol išspręsime konfliktą. Nuotaika aiškiai nuslūgo.
Aš savęs klausiausi: ar turime teisę reikalauti savo vietų, kai mokėjome už bilietus? Kodėl turėtume leisti vaikams keliauti suspausti, kai galėjome geriau pasirūpinti jų patogumu? Ši situacija priminė, kad kartais gerbkime ne tik savo, bet ir kitų ribas, tačiau nepamirškime, kad mokėjome už tam tikrą paslaugą.
Iš šios patirties išmokau, kad keliauti su šeima tai ne tik nuotykiai, bet ir atsakomybė už savo sprendimų pasekmes. Gerbkime kitų teisę į erdvę, bet nepamirškime savo teisės į patogumą.
