Viena moteris ir jos sūnus dirbo ūkyje, mainais už maistą ir nakvynę, ir atsitiktinai atrado tamsią paslaptį: kažkas iš artimųjų sąmoningai gadino ūkį.
Aštri sudeginto kvapas įsiveržė į miegą be įspėjimo, kaip naktinis vagis, kuris neužsibels, o įsilaužia smarkiai.
Grigas staiga atsikėlė iš lovos, širdis plakdama taip stipriai, lyg norėtų iššokti iš krūtinės. Naktis lauke buvo nepaprastai šviesi: drebančios, nerimą keliančios žarijos apšvietė kambarį, ant sienų piešdamos ilgas šešėles.
Jis nubėgo prie lango ir sustingęs sustojo. Viskas dego. Ne tik liepsnos: viską ryjo imlus, įniršęs ugnis. Viskas, ką jis pastatė. Tvartas, seni įrankiai, jo svajonės, prisiminimai… viskas nyko ugnies gelmėse.
Širdis trumpam sustojo, o pradėjus vėl plakti, atrodė, kad dūžta gerklėse. Jis iškart suprato: tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Tai buvo padegimas. Ir ši mintis skaudėjo daugiau nei patys liepsnos. Pirmas jo instinktas buvo gyvūniškas: grįžti į lovą, užmerkyti akis ir leisti, kad viskas sudegė iki pelenų. Juk viskas jau buvo baigta.
Bet tada jis išgirdo ilgą, siaubingą karvės bliaumą. Jo gyvuliai, tie, kurie jį maitino, davė jėgų toliau eiti, buvo užrakinti viduje. Neviltis virto įniršiu. Grigas išbėgo iš namo, pakeliė paėmė kirvį ir nubėgo link tvarto. Medinės durys jau dego, karštas ugnies kvapas degino veidą.
Keli smūgiai – užspyna pasidavė. Durys atsivėrė plačiai, paleisdamos išsigandusią bandą. Karvės, bliaudamos ir stumdamasi, nubėgo į tolimiausios aptvaro kampą, bėgdamos nuo pragaro.
Kai jos buvo saugios, Grigą paliko jėgos. Jis atsisėdo ant šaltos, drėgnos žemės ir žiūrėjo, kaip ugnis ryjo dešimtmetį jo gyvenimo. Dešimt metų darbo, skausmo ir vilties. Čia jis atvyko vienas, be pinigų, su vien tikėjimu savimi. Dirbo iki išsekimo, prakaitavo. Tačiau paskutiniai metai buvo tikra prakeikimas: sausros, gyvulių ligos, konfliktai su kaimu.
O dabar… paskutinis smūgis. Tyčinis padegimas.
Kol Grigas sėdėjo ten, skendėdamas kartose mintyse, iš dūmų ir liepsnų išlindo judesys. Dvi figūros, kaip šešėliai, judėjo stebėtinai deramai. Moteris ir paauglys. Nešė vandenį, pabarstė smėliu, gesino ugnį senomis antklodėmis. Lyg žinotų tiksliai, ką daro.
Grigas kurį laiką stebėjo juos sužavėtas, o paskui sukrėtė save ir puolė padėti. Be žodžių, beviltiškai, visi trys kovojo su ugnimi, kol paskutinė liepsna buvo užgesinta. Kritę ant žemės, išsekę, nudegę, bet gyvi.
„Ačiū,“ užsikvėpęs tartė Grigas.
„Nėra už ką,“ atsakė moteris. „Man vardas Ona. O šitas – mano sūnus, Dovydas.“
Jie atsisėdo prie sudegusio tvarto liekanų, aušta dangui piešiant švelnius, lyg tyčiojantis, atspalvius.
„O jūs… neturit kokio darbo?“ staiga paklausė Ona.
Grigas kartžiažodžiai nusijuokė.
„Darbą? Dabar jo užteks metams… bet neturiu kuo mokėti. Galvojau išeiti. Viską parduoti. Išvykti.“
Jis atsistojo ir ėmė vaikščioti kieme, galvodamas. Per nuovargį, neviltį ir keistą viltį jam šovė beprotiška mintis.
„Žinot ką? Likite čia. Saugokit ūkį porai savaičių. Karves, kas liko. Aš vyksiu į miestą. Bandysiu viską parduoti. Mažai tikėtina, bet man reikia išvykti. Net jei trumpam.“
Ona pažvelgė į jį, jos akyse skaitėsi baimė, nustebimas ir drovi viltis.
„Mes… bėgame,“ tyliai prisipažino ji. „Nuo mano vyro. Jis mus mušdavo. Neturime nieko. Pinigų, dokumentų.“
Dovydas, iki tol tylėjęs, tyliai tarė:
„Tiesa, ką ji sako.“
Grigo viduje kažkas lūžo. Jie matė juose save – žmones, kuriuos gyvenimas nubloškė į purvą, bet kurie vis tiek stengėsi atsikelti.
„Gerai,“ mostelėdamas tartė jis. „Pažiūrėsime.“
Greitai parodė jiems, kur kas yra, kaip naudoti techniką, kur saugomi pašarai. Prieš išvykdamas, jau sėdėdamas mašinoje, atidarė langą:
„Atsargiai su kaimiečiais. Jie blogi. Tai jie. Tikrai jie. Visada ką nors sugadina. O dabar… tai.“
Ir išvyko, palikdamas už save dūmaujančias liekanas ir du svetimus žmones, kuriuos patikėjo tuo, kas jam dar liko iš gyvenimo.
Kai tik mašina dingo už posūkio, Ona ir Dovydas pažvelgė vienas į kitą. Jų akyse nebuvo nei baimės, nei painiavos, tik ryžtas. Tai buvo jų proga. Vienintelė.
Iš karto ėmėsi darbo. Pirma nuramino ir pagirdė karvės, paskui ją išmelžė ir perfiltrJie žengė į rytojų kartu, kur kiekviena diena atnešė naują vilties ir bendro darbo šviesą.