Mano šeimos gyvenimas pradėjo slysti tarsi smėlis pro pirštus, kai sūneliui buvo vos treji metukai mano vyras žuvo keistame, lyg rūko apgaubtame autoįvykyje, o aš viena likau auginti berniuką. Jis buvo nepriekaištingai panašus į tėvą, tartum šešėlis vis prisėlinantis prisiminimuose, kai pažvelgdavau į jo veiduką.
Kai Jokūbas ėjo į gimnaziją, visai prieš Naujuosius metus lyg pro sapną atėjo keistas beldimas į mūsų buto duris Vilniuje. Pravėriau duris o ten stovi moteris, tokia nepažįstama, net nežemiška. Ji paprašė leisti jai užeiti, sakė turinti svarbių žinių. Pokalbis buvo tokio chaoso viskas mainėsi kaip lakstančios debesų šešėliai. Ta nepažįstamoji prisistatė Birutė, ir ji rodė man nuotrauką savo sūnaus. Kaži kaip paaiškėjo mudvi gimdėme tame pačiame Respublikinės Klaipėdos ligoninės skyriuje, tomis pačiomis dienomis. Akušerė, kuri priėmė gimdymus, jos kaimynė, o ligai ją susukus po aštuonerių metų, išpažino: sumaišė tuomet sūnelius.
Iš pradžių man tai atrodė tarsi sapninė nesąmonė, bet Birutė buvo tokia atvira, net pažadėjo sumokėti už brangų DNR testą 700 eurų! Aš nesutikau imti pinigų, bet atlikome ne vieną, o keturis testus. Tie rezultatai nušvito kaip žaibas Jokūbas iš tiesų buvo jos sūnus, o mano sūnumi tapo Matas.
Sėdėjome su tais popieriais, gniaužėme juos rankose kaip raktus nuo kito pasaulio. Klausiu kreivais žodžiais: Bet kaip jis gali būti toks panašus į mano vyrą Algimantą?
Iš paslapties kišenės ištraukiu nuotrauką, paduodu Birutei. Ji nutilo, veidas kaip iš vatos, ir kužda tyliai: Tai mano vaiko tėtis. Atleiskite…
Birutė tada dingo lyg migla, savaitę nė žodžio, bet vėliau, tarsi laiko ratas apsisukus, susitikome ir nutarėme palaidoti užmarštyje tą savo meilę tam pačiam vyrui dėl vaikų, kurie tapo broliais.
Dabar Birutė tapo man artima kaip sesuo. Jokūbas ir Matas tvirtai susikibę draugai, lyg dvyniai iš sapno, niekad nebeišsiskiriantys. Gal kada nors papasakosim tą keistą dviese sapnuotą pažinties ir draugystės istoriją…
