– Na, Rude, eime, ką… – suburbėjo Valera, taisydamas savadarbį pavadį iš senos virvės. Prisisegė striukę iki pat gerklės ir susigūžė. Šių metų vasaris buvo ypač piktas – sniegas su lietumi, vėjas kiaurai perpučia. Rudas – kieminukas su nublukusia rusva vilna ir viena akimi – atsirado Valeros gyvenime prieš metus. Tuomet Valera grįžo po naktinės pamainos iš „Akmenės cementos“ gamyklos ir pamatė jį prie šiukšlių konteinerių Pilaitės mikrorajone. Šuo buvo sumuštas, alkanas, o kairę akį užtraukė pilkšva plėvelė. Staigus balsas kaip durklu pervėrė nervus. Valera pažino kalbėtoją – tai buvo Seriožka Kreivas, vietinis dvidešimt penkerių metų „autoritetas“. Greta jo stoviniavo trys paaugliai – jo „chebra“. – Pasivaikštom, – trumpai mestelėjo Valera, nenuleisdamas akių. – Klausyk, dėde, ar mokėti mokesčius už šitą bjaurastį reikia? – sušuko vienas iš paauglių. – Oho, koks baisus – juk viena akis užlopyta! Suskambėjo akmuo. Pliūptelėjo Rudo šoną. Šuo sucypė ir prisispaudė prie šeimininko kojos. – Lįsk sau, – tyliai tarstelėjo Valera, bet balse skambėjo plienas. – Oho! Seniokas jau ir burną atveria! – Seriožka priėjo arčiau. – Nepamiršk, čia mano rajonas. Šunys čia vaikšto tik su mano leidimu. Valera įsitempė. Kariūnų jį mokė problemas spręsti greitai ir griežtai. Bet tai buvo prieš trisdešimt metų… O dabar jis tiesiog pavargęs pensininkas iš Pilaitės, kuris nori ramybės. – Eime, Rude, – pasakė ir sukosi namų link. – Taip ir reikia! – rėkte riktelėjo pavymui Seriožka. – Kitąkart tavo bjaurastį visai užbaigsiu! Naktį Valera niekaip negalėjo užmigti, vis perkodamas tą sceną. Kitą dieną iškrito šlapias sniegas. Valera ilgokai delsė, bet Rudas kantriai sėdėjo prie durų ir žvelgė taip ištikimai, kad teko pasiduoti. – Gerai jau, gerai. Tik trumpam. Jie ėjo atsargiai, vengdami vietos „chebros“ susibūrimams. Seriožkos kompanijos nesimatė – tikriausiai slėpėsi nuo šlapdribos. Valera jau atsipalaidavo, kai Rudas netikėtai staptelėjo ties apleista katiline. Atlapojęs vienintelę ausį, kažko įtempTai snukį. – Kas tau, seni? Šuo sucypė, patraukė pavadį link griuvėsių. Iš ten aidėjo keisti garsai – rodos, vaikų verksmas ar dejavimas. – Ei! Kas ten? – sušuko Valera. Atsakymo nebuvo. Tik tyla, pertraukiama vėjo staugimo. Rudas atkakliai traukė. Jo vienintelėje akyje švietė nerimas. – Ko tu? – Valera priklaupė. – Kas gi ten? Ir tuomet išgirdo aiškiai – vaikišką balsą: – Padėkit! Širdis suspurdėjo. Valera atsegė pavadį ir nusekė paskui Rudą į griuvėsius. Pusiau nugriautoje katilinėje, už plytų krūvos, gulėjo apie dvylikos metų berniukas. Veidas nusėtas mėlynėm, lūpa perplėšta, drabužiai suplyšę. – Dieve! – Valera pritūpė šalia. – Kas tau nutiko? – Dėde Valerai?.. – berniukas vos pramerkė akis. – Čia jūs? Valera įsižiūrėjo – atpažino Andrių Mišiną, penkto laiptinės kaimynės sūnų. Ramų, drovų vaikį. – Andriau! Kas atsitiko? – Seriožka su chebra… – berniukas suinkštė. – Iš mamos išreikalavo pinigų. O aš pagrasinau pasakyti policininkui. Tai jie mane pagavo… – Kiek laiko tu čia? – Nuo ryto. Labai šalta. Valera nusivilko striukę ir apdangstė berniuką. Rudas prisiartino, sugulė šalėje – šildė savo kūnu. – Andriau, gali atsistoti? – Koją skauda. Lyg ir lūžus. Valera atsargiai apčiupinėjo – tikrai, lūžis. Dar neaišku, ar viduje ko nesulaužyta. – Telefoną turi? – Atėmė. Valera išsitraukė savo seną „Nokią“ ir surinko 112. Greitoji žadėjo atvykti per pusvalandį. – Pakentėk, vyre. Greit gydytojai bus. – Jei sužinos Seriožka, kad aš gyvas… – balse virpėjo siaubas. – Jis sakė mane užmušiąs. – Nebesuras, – tvirtai ištarė Valera. – Daugiau nebelies tavęs. Bernaitis žiūrėjo nepatikliai: – Dėde Valerai, gi vakar pats nuo jų pabėgot… – Tai visai kas kita. Tada buvo kalba tik apie mane ir Rudą. O dabar… Jis nebaigė. Ką besakysi? Kad prieš trisdešimt metų davė priesaiką ginti silpnesnius? Kad Afganistane išmokė – tikras vyras niekada nepaliks vaiko nelaimėje? Greitoji atvažiavo greičiau nei žadėjo. Andrių išvežė. Valera liko su Rudu prie katilinės galvodamas, ką toliau daryti. Vakarop atėjo Andriaus mama, Svetlana Petrovna. Verkė, dėkojo, sakė, kad niekad to neužmirš. – Valerijau Ivanovičiau – gydytojai sakė, jei dar valandėlę… Jūs jam gyvybę išgelbėjot! – Ne aš, – paglostė Rudą Valera. – Jis jūsų sūnų rado. – O kas dabar bus? – išsigandusi apsidairė Svetlana Petrovna. – Seriožka juk nenurims. Policininkas sako – įrodymų nėra, vieno vaiko liudijimas nesiskaito. – Bus gerai, – pažadėjo Valera, nors pats nežinojo, kaip. Naktį užmigti nepavyko. Mąstė – ką daryti? Kaip apsaugoti berniuką? Kiek dar vaikų šis rajonas kenčia nuo banditėlių? Ryte atėjo sprendimas savaime. Valera vilkosi senąją savo karinę paradinę uniformą, išsitraukė medalius. Pažvelgė į veidrodį – dar tebėra karys. Nors ir nebe jaunas. – Eime, Rude. Turim darbų. Seriožkos „chebra“ kaip visada būriavosi prie parduotuvės. Pamatę artėjantį uniformuotą Valerą su medaliais, ėmė šaipytis: – Oj, senukas į paradą susiruošė! Matot, koks didvyris! Seriožka atsistojo, išsišiepė: – Eik, atstovėtasis, tavo laikas praėjo. – Mano laikas tik prasideda, – ramiai pasakė Valera. – Ko čia vaikštai su tom puošmenom? – Tėvynei tarnaut. Silpnesnius nuo tokių kaip tu ginti. Seriožka nusikvatojo: – Kaip Tėvynė? Kokie silpni? – Andrius Mišinas – atsimeni tokį? Šypsena nuo Seriožkos veido dingo. – Kodėl turėčiau atsiminti visokius nevykėlius? – Turi. Jis paskutinis rajone, nukentėjęs nuo tavo rankų. – Tu man grasini, senas? – Įspėju. Seriožka priėjo, rankoje sužyro peiliukas: – Dabar tau parodysiu, kas čia bosas! Valera nė nejūdėjo. Metai praėjo, bet kareiviška patirtis liko. – Čia bosas yra įstatymas. – Koks dar įstatymas? Tave kas paskyrė? – Paskyrė sąžinė. Ir tada įvyko kai kas netikėta. Rudas, iki tol ramiai sėdėjęs, pašoko. Susivėlė kailis ant sprando, iš gerklės – grėsmingas urzgimas. – O tavo šuva…, – pradėjo Seriožka. – Mano šuo kariavo, – pertraukė Valera. – Afganistane. Minų paieškų tarnyboj. Ji banditus iš nosies jaučia. Tai nebuvo tiesa – Rudas tik kieminukas. Bet Valera kalbėjo taip įtikinamai, kad patikėjo visi. Net Rudas, stojęs šalimais, urzgė rimtai. – Dvidešimt banditų surado. Visi gyvi! – tęsė Valera. – Kaip manai, ar jis susitvarkytų su vienu narkomanu? Seriožka žengė atgal. Už jo sustingo ir „chebra“. – Klausykit atidžiai, – žengė žingsnį arčiau Valera. – Nuo šiandien čia bus saugu. Kasdien apeisiu kiemus. Šuo ieškos chuliganų. Jei prigausim… Jis nebaigė. Visi suprato. – Gąsdini mane, seni? Dabar paskambinsiu… – Skambink, – linktelėjo Valera. – Tik atmink – pažįstu žmonių rimtesnių už tavo. Kiek žinau kalėjime, kiek skolų man turi… Ir tai buvo melas. Bet nuskambėjo įtikinamai. – Valera Afganistanietis mano vardas, – ištarė Valera. – Įsimink. Daugiau neliesk vaikų. Jis nusisuko ir nužingsniavo. Rudas ristele šalia, išdidžiai iškėlęs uodegą. Už nugaros tvyrojo tyla. Praėjo trys dienos. Seriožka su „chebra“ beveik nesirodė rajone. O Valera tikrai kasdien apeidavo kiemus. Rudas žygiavo kartu – rimtas, svarbus. Andrių išleido iš ligoninės po savaitės. Koja dar skaudėjo, bet vaikščioti galėjo. Tą pačią dieną atėjo sveikintis pas Valerą. – Dėde Valerai, galima padėsiu jums patruliuoti? – paklausė lai­ tinukas.Andrius. – Galima. Tik su tėvais pasitark. Svetlana Petrovna neprieštaravo – džiaugėsi, kad sūnus rado tokį pavyzdį. Nuo tada kas vakarą kiemuose pasirodydavo įdomi kompanija – vyresnio amžiaus vyras su kariška uniforma, berniukas ir sena ruda kieminukė. Rudas patiko visiems. Net mamos leido vaikams jį glostyti, nors šuo aiškiai kieminukas. Bet buvo kažkas ypatingo – orumo gal. Valera vaikams pasakodavo apie kariuomenę, apie tikrą draugystę. Jie klausėsi net kvapą sulaikę. Vieną vakarą, grįždami po „budėjimo“, Andrius paklausė: – Dėde Valerai, ar jūs kada nors bijojot? – Bijojau, – atvirai pripažino Valera. – Ir dabar kartais bijau. – Ko? – Kad nespėsiu. Kad neužteks jėgų. Andrius paglostė šunį: – Užaugsiu ir padėsiu jums. Turėsiu ir aš šunį. Tokį pat protingą. – Turėsi, – nusišypsojo Valera. – Žinoma, turėsi. Rudas tik vizgino uodegą. O rajone jį jau pažinojo visi: „Čia Valeros Afganistaniečio šuo. Jis atskiria didvyrius nuo niekšų.“ Ir Rudas išdidžiai ėjo savo tarnybą – jis buvo nebe paprasta kieminukė. Jis buvo gynėjas.

Na, Pilkutė, einam, sumurmėjo Valdas, patampydamas savadarbį pavadį iš nutrūkusios virvės.
Jis užsisegė seną striukę iki pat smakro ir susigūžė. Šių metų vasaris atrodė kaip atitrūkęs nuo realybės lietus su šlapdriba, vėjas lenda kiaurai, tarsi siela būtų išplėšta iš kūno.
Pilkutė maišytos veislės kalytė su išblukusiu pilkšvu kailiu ir vienu aklu akimi Valdo gyvenime atsirado lyg iš dangaus, vos prieš metus. Tąkart Valdas grįžo po naktinės pamainos Akmenės ceche ir pastebėjo ją šalia išvirtusių šiukšlių konteinerių. Kalė buvo sumušta, visiškai išsekusi, o kairė akis paslėpta po blyškiu randu.
Staiga per sapno miglą pasigirdo balsas, lyg nuogos rankos brūkštelėjimas per nervus. Valdas atpažino tai buvo Saulius Kreivakis, vietinis autoritetas, gal daugiau nei dvidešimt penkeri. Kartu stovėjo trys paaugliai jo banda.
Žygiuojam, šaltai atsiduso Valdas, net nepažvelgęs į Saulių.
Klausyk, seni, ar susimoki rinkliavą už šitą šleivą padarą? pasijuokė vienas iš paauglių. Štai tau, koks baisus akis išvirtus
Pro šalį sviedė akmenį. Pilkutė suinkštė, prisiglaudė prie Valdo kojos.
Atsiknisk, tyliai pasakė Valdas, jo balse skambėjo plienas.
Oho! Dėdule išminčius prakalbo! prie Valdo prisiartino pats Saulius. Nepamiršai? Šitas rajonas mano. Šunys čia vedžiojami tik su mano žinia.
Valdas sustingo. Kariūno rankose dar buvo likę jėgos spręsti be sentimentų. Bet dabar tiesiog pavargęs, išėjimu besidžiaugiantis meistras, nieko daugiau nenorintis, tik ramybės.
Eime, Pilkute, tarė ir nusuko žvilgsnį namų link.
Va taip ir turi būti! sušuko Saulius. O kitas syk tą tavo padarą gal visai pribaigsiu!
Naktį Valdas niekaip nerado miego, per sapną tarytum sukdamas galvoje tą patirtą sceną.
Kitą rytą perniaukštas lietus maišėsi su šlapdriba. Valdas atidėliojo pasivaikščiojimą Pilkutė sėdėjo prie durų ir žiūrėjo taip ištikimai, kad galiausiai vyras pasidavė.
Gerai, greit, tik trumpam.
Jie kulniavo slampinėdami, vengė įprastų kiemų, kur renkasi Sauliaus gauja. Šios niekur nesimatė matyt, pasislėpė nuo lietaus po vis dar nesukurto miesto stogeliais.
Valdas jau buvo atgavęs ramybę, kai Pilkutė netikėtai sustojo prie pusiau sugriautos katilinės. Su vienintele į viršų įtempta ausimi ji klausėsi.
Kas ne taip, seniuke?
Kalė pradėjo inkšti, tempė pavadį link griuvėsių. Iš tolo girdėjosi keisti balsai tarp verksmo ir dejonių.
Kas ten? pašaukė Valdas, balsas jo atskambėjo pavėjui.
Tik aidas ir vėjas, kaukiantis kiaurai.
Pilkutė dar aršiau tempėsi, akyje rūpestis.
Ko čia, Pilkute? susilenkė vyras prie šuns. Kas tenai?
Ir tada jis išgirdo vaikišką balsą:
Padėkit!
Jo širdis suvirpėjo. Valdas atsisegė pavadį ir nusekė šuniui iš paskos pro plyštančius griuvėsius.
Po nuvirtusiomis čerpėmis, už akmenų krūvos gulėjo berniukas, gal dvylikos metų. Veidas sumuštas, lūpa perplėšta, rūbai suplėšyti.
Dieve mielas! Valdas atsiklau pamatęs vaiką. Tau kas atsitiko?
Dėde Valdai?.. Tai jūs?
Valdas pažvelgė atidžiau. Pažino tai buvo Andrius Misiūnas, kaimynės Jadvygos iš penkto aukšto sūnus. Tylus, baikštus paauglėlis.
Andriau, kas įvyko?
Saulius ir jo gauja, sušnibždėjo berniukas. Reikalavo iš mamos pinigų. Sakiau, pranešiu seniūnijai Užpuolė
Ilgai čia guli?
Nuo ryto. Šalta.
Valdas nusivilko striukę ir apkamšė berniuką. Pilkutė prisiartino, atsigulė šalia ir sušildė mažuosius savo karščiu.
Gali atsikelti pats?
Koją skauda Gal lūžus.
Valdas atsargiai apžiūrėjo koją. Per lūži aišku kaip diena. Ir dar nežinia, kaip su vidaus organais po tokio krikšto.
Turi telefoną?
Atėmė.
Valdas išsitraukė seną Nokiją ir surinko greitosios numerį. Pažadėjo atvažiuoti už pusvalandžio.
Pakentėk, greitai gydytojai bus.
O jeigu Saulius sužinos, kad gyvas? Andriau balse skambėjo siaubas. Jis sakė, kad užmuš.
Nebijok, daugiau jis tavęs nelies, tvirtai pasakė Valdas.
Berniukas nužvelgė jį nustebęs:
Bet dėde Valdai, juk vakar pats nuo jų pabėgot
Tada rūpėjau tik aš ir Pilkutė. Dabar
Jis nutilo, nebaigė sakinio. Ką pasakytum? Kad prieš trisdešimt metų davei ištikimybės priesaiką, o armijoje išmoko vaiko nelaimėje niekada nepaliksi
Greitoji pasirodė anksčiau, nei pažadėjo. Andrių išvežė į ligoninę. Valdas liko prie katilinės griuvėsių su Pilkute, panardintas sapno šaltame rūke.
Vakare pas Valdą į svečius atėjo Andriaus mama, Jadvyga Misiūnienė. Nuo ašarų paburkusiu veidu moteris dėkojo, kartojo, kad niekada nepamirš.
Valdai Jonaiti, kalbėjo per ašaras, gydytojai sakė, jei dar valandą būtų žuvęs. Gyvybę jam išgelbėjot!
Ne aš, paglostė Valdas Pilkutę, kalė rado jūsų sūnų.
O kas toliau? išsigandusi šnabždėjo moteris, vis žvalgydamasi į duris. Juk Saulius nesustos. Seniūnas sakė įrodymų nėra, vaiko parodymas nesvarbu…
Viskas bus gerai, pažadėjo Valdas, nors pats nieko nežinojo.
Naktį nemigadamas sukosi mintys ką daryti? Kaip apginti ne vien tik Andrių, bet ir visus vaikus, kuriuos slegia šitos gaujos priespauda?
Ryte atsakymas atėjo lyg iš niekur.
Valdas išsitraukė iš spintos seną karišką paradinę uniformą, prisegė medalius, įsidėjo ordinus. Pažiūrėjo į veidrodį tiesus kaip kareivis, nors metų jau nebe tie.
Pilkute, einame, laukia darbeliai.
Sauliaus komanda, kaip visada, šlaistėsi prie Norfos. Pamatę Valdą, nusijuokė.
O! Diedukas pokario parade! šaukte sušuko vienas paauglys. Žiūrėkit, koks didvyris!
Saulius pakilo iš suolelio, valiūkiškai nusijuokęs:
Na, trauk, seneli, atėjo tavo laikas.
Mano laikas tik prasideda, ramiai atsakė Valdas, artėdamas prie jų.
Ko čia užsidegei su kostiumu?
Tarnausiu Lietuvai. Ginsiu silpnesnius nuo tokių kaip tu.
Saulius nusijuokė garsiai:
Nukritai nuo proto, seni? Kokios čia bajerių šalys, kokie silpni?
Atsimeni Andrių Misiūną?
Šypsena Sauliaus veide išblėso.
Kodėl turėčiau prisiminti visokius lochus?
Turi. Nes jis paskutinis vaikas rajone, kurį nuskriaudei.
Tu man grasini, seni?
Įspėju.
Saulius žengė žingsnį, rankoje, lyg sapno šešėlis, suspindo peilis.
Tuoj pamatysi, kas čia viršininkas!
Valdas nė nekrustelėjo. Patirtis dingo, bet kariškos pamokos neprapuolė.
Čia pagrindinis įstatymas.
Koks įstatymas? Kas tave paskyrė?
Mane paskyrė sąžinė.
Ir tada įvyko kažkas visiškai netikėto.
Pilkutė, kuri visą laiką ramiai sėdėjo šalia, staiga pašoko. Jos kailis kaip debesys pakilo, iš gerklės išsiveržė grėsmingas urzgimas.
Tai ką, tavo šunėkis čia dar?
Mano kalė kariavus, pertraukė Valdas. Afganistane, minų pėdsekė. Nusikaltėlius jaučia iš tolo.
Tai nebuvo tiesa Pilkutė tik paprasta valkatėlė. Bet Valdas kalbėjo taip tikroviškai, kad net Pilkutė tuo patikėjo, išdidžiai išsitiesė.
Dvidešimt teroristų ištraukė. Visi gyvi paimti, toliau tęsė Valdas. Kaip manai su vienu narkomanu susitvarkytų?
Saulius atatupstas pasitraukė. Gaujos nariai iš užnugario net kvėpavimo nesigirdėjo.
Klausykit atidžiai, Valdas dar žengė žingsnį. Nuo šios dienos šiame rajone bus saugu. Kiekvieną vakarą aš apeisiu kiemus, o mano kalė ieškos veltėdžių. Ir tada…
Jis nutilo. Niekas papildomo žodžio nereikalavo suprato visi.
Mane nori pagąsdinti? pasistengė vėl atsistoti Saulius. Vienu skambučiu su tavim…
Skambink, linktelėjo Valdas. Tik atmink, aš daugiau pažįstamų kalėjime turiu. Skolininkų dar daugiau.
Tai irgi buvo pramanas. Bet pasakyta taip, kad Saulius patikėjo.
Vadink mane Valdu Afganiečiu, mestelėjo jis. Ir vaikų daugiau neliesk.
Valdas atsuko nugarą, ėjo lyg sapne. Pilkutė žingsniavo išdidžiai, uodega iškelta kaip vėliava.
Už nugaros įsivyravo sapniškai gili tyla.
Praėjo trys dienos Sauliaus su chebra kieme niekas nematė.
Valdas iš tiesų kas vakarą apeidavo kiemus. Pilkutė visuomet šalia rimta ir pasitempusi.
Andrius ligoninės paliko po savaitės. Koja dar skaudėjo, bet vaikščioti jau galėjo. Tądien jis atėjo pas Valdą.
Dėde Valdai, gal galiu padėti apeinant kiemus? paklausė berniukas.
Galėsi. Tik pirmiausia su tėvais pasikalbėk.
Jadvyga Misiūnienė neprieštaravo. Džiaugėsi pagaliau sūnus turi gerą pavyzdį.
Nuo to karto kas vakarą rajone matydavo keistą sapno kompaniją vyrą su uniforma, berniuką ir seną pilką kalę.
Pilkutė patiko visiems. Net mamos leisdavo vaikams ją paglostyti, nors žinojo, kad kalė iš gatvės. Joje buvo kažkas orumo, gal sapniško didingumo švytėjimas.
Valdas pasakodavo vaikams apie tarnybą, apie tikrąją draugystę. Vaikai klausėsi sulaikę kvėpavimą.
Vieną vakarą, eidami iš budėjimo, Andrius paklausė:
Dėde Valdai, ar jums kada nors buvo baisu?
Buvo, sąžiningai pasakė Valdas. Ir dabar kartais bijau.
Ko?
Kad nespėsiu. Kad pritrūks jėgų.
Andrius paglostė Pilkutę:
Užaugsiu ir jums padėsiu. Turėsiu tokią pačią protingą kalę.
Turėsi, nusišypsojo Valdas. Žinoma, turėsi.
Pilkutė tik mostelėjo uodega.
O rajone ją jau žinojo visi. Sakydavo: Čia Valdo Afganiečio kalė. Ji atskiria didvyrius nuo niekšų.
Ir Pilkutė, keistai kilnūs sapno žingsniai, tęsė savo tarnybą. Žinojo ji daugiau ne šiaip valkata. Ji gynėja.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

ten − 8 =

– Na, Rude, eime, ką… – suburbėjo Valera, taisydamas savadarbį pavadį iš senos virvės. Prisisegė striukę iki pat gerklės ir susigūžė. Šių metų vasaris buvo ypač piktas – sniegas su lietumi, vėjas kiaurai perpučia. Rudas – kieminukas su nublukusia rusva vilna ir viena akimi – atsirado Valeros gyvenime prieš metus. Tuomet Valera grįžo po naktinės pamainos iš „Akmenės cementos“ gamyklos ir pamatė jį prie šiukšlių konteinerių Pilaitės mikrorajone. Šuo buvo sumuštas, alkanas, o kairę akį užtraukė pilkšva plėvelė. Staigus balsas kaip durklu pervėrė nervus. Valera pažino kalbėtoją – tai buvo Seriožka Kreivas, vietinis dvidešimt penkerių metų „autoritetas“. Greta jo stoviniavo trys paaugliai – jo „chebra“. – Pasivaikštom, – trumpai mestelėjo Valera, nenuleisdamas akių. – Klausyk, dėde, ar mokėti mokesčius už šitą bjaurastį reikia? – sušuko vienas iš paauglių. – Oho, koks baisus – juk viena akis užlopyta! Suskambėjo akmuo. Pliūptelėjo Rudo šoną. Šuo sucypė ir prisispaudė prie šeimininko kojos. – Lįsk sau, – tyliai tarstelėjo Valera, bet balse skambėjo plienas. – Oho! Seniokas jau ir burną atveria! – Seriožka priėjo arčiau. – Nepamiršk, čia mano rajonas. Šunys čia vaikšto tik su mano leidimu. Valera įsitempė. Kariūnų jį mokė problemas spręsti greitai ir griežtai. Bet tai buvo prieš trisdešimt metų… O dabar jis tiesiog pavargęs pensininkas iš Pilaitės, kuris nori ramybės. – Eime, Rude, – pasakė ir sukosi namų link. – Taip ir reikia! – rėkte riktelėjo pavymui Seriožka. – Kitąkart tavo bjaurastį visai užbaigsiu! Naktį Valera niekaip negalėjo užmigti, vis perkodamas tą sceną. Kitą dieną iškrito šlapias sniegas. Valera ilgokai delsė, bet Rudas kantriai sėdėjo prie durų ir žvelgė taip ištikimai, kad teko pasiduoti. – Gerai jau, gerai. Tik trumpam. Jie ėjo atsargiai, vengdami vietos „chebros“ susibūrimams. Seriožkos kompanijos nesimatė – tikriausiai slėpėsi nuo šlapdribos. Valera jau atsipalaidavo, kai Rudas netikėtai staptelėjo ties apleista katiline. Atlapojęs vienintelę ausį, kažko įtempTai snukį. – Kas tau, seni? Šuo sucypė, patraukė pavadį link griuvėsių. Iš ten aidėjo keisti garsai – rodos, vaikų verksmas ar dejavimas. – Ei! Kas ten? – sušuko Valera. Atsakymo nebuvo. Tik tyla, pertraukiama vėjo staugimo. Rudas atkakliai traukė. Jo vienintelėje akyje švietė nerimas. – Ko tu? – Valera priklaupė. – Kas gi ten? Ir tuomet išgirdo aiškiai – vaikišką balsą: – Padėkit! Širdis suspurdėjo. Valera atsegė pavadį ir nusekė paskui Rudą į griuvėsius. Pusiau nugriautoje katilinėje, už plytų krūvos, gulėjo apie dvylikos metų berniukas. Veidas nusėtas mėlynėm, lūpa perplėšta, drabužiai suplyšę. – Dieve! – Valera pritūpė šalia. – Kas tau nutiko? – Dėde Valerai?.. – berniukas vos pramerkė akis. – Čia jūs? Valera įsižiūrėjo – atpažino Andrių Mišiną, penkto laiptinės kaimynės sūnų. Ramų, drovų vaikį. – Andriau! Kas atsitiko? – Seriožka su chebra… – berniukas suinkštė. – Iš mamos išreikalavo pinigų. O aš pagrasinau pasakyti policininkui. Tai jie mane pagavo… – Kiek laiko tu čia? – Nuo ryto. Labai šalta. Valera nusivilko striukę ir apdangstė berniuką. Rudas prisiartino, sugulė šalėje – šildė savo kūnu. – Andriau, gali atsistoti? – Koją skauda. Lyg ir lūžus. Valera atsargiai apčiupinėjo – tikrai, lūžis. Dar neaišku, ar viduje ko nesulaužyta. – Telefoną turi? – Atėmė. Valera išsitraukė savo seną „Nokią“ ir surinko 112. Greitoji žadėjo atvykti per pusvalandį. – Pakentėk, vyre. Greit gydytojai bus. – Jei sužinos Seriožka, kad aš gyvas… – balse virpėjo siaubas. – Jis sakė mane užmušiąs. – Nebesuras, – tvirtai ištarė Valera. – Daugiau nebelies tavęs. Bernaitis žiūrėjo nepatikliai: – Dėde Valerai, gi vakar pats nuo jų pabėgot… – Tai visai kas kita. Tada buvo kalba tik apie mane ir Rudą. O dabar… Jis nebaigė. Ką besakysi? Kad prieš trisdešimt metų davė priesaiką ginti silpnesnius? Kad Afganistane išmokė – tikras vyras niekada nepaliks vaiko nelaimėje? Greitoji atvažiavo greičiau nei žadėjo. Andrių išvežė. Valera liko su Rudu prie katilinės galvodamas, ką toliau daryti. Vakarop atėjo Andriaus mama, Svetlana Petrovna. Verkė, dėkojo, sakė, kad niekad to neužmirš. – Valerijau Ivanovičiau – gydytojai sakė, jei dar valandėlę… Jūs jam gyvybę išgelbėjot! – Ne aš, – paglostė Rudą Valera. – Jis jūsų sūnų rado. – O kas dabar bus? – išsigandusi apsidairė Svetlana Petrovna. – Seriožka juk nenurims. Policininkas sako – įrodymų nėra, vieno vaiko liudijimas nesiskaito. – Bus gerai, – pažadėjo Valera, nors pats nežinojo, kaip. Naktį užmigti nepavyko. Mąstė – ką daryti? Kaip apsaugoti berniuką? Kiek dar vaikų šis rajonas kenčia nuo banditėlių? Ryte atėjo sprendimas savaime. Valera vilkosi senąją savo karinę paradinę uniformą, išsitraukė medalius. Pažvelgė į veidrodį – dar tebėra karys. Nors ir nebe jaunas. – Eime, Rude. Turim darbų. Seriožkos „chebra“ kaip visada būriavosi prie parduotuvės. Pamatę artėjantį uniformuotą Valerą su medaliais, ėmė šaipytis: – Oj, senukas į paradą susiruošė! Matot, koks didvyris! Seriožka atsistojo, išsišiepė: – Eik, atstovėtasis, tavo laikas praėjo. – Mano laikas tik prasideda, – ramiai pasakė Valera. – Ko čia vaikštai su tom puošmenom? – Tėvynei tarnaut. Silpnesnius nuo tokių kaip tu ginti. Seriožka nusikvatojo: – Kaip Tėvynė? Kokie silpni? – Andrius Mišinas – atsimeni tokį? Šypsena nuo Seriožkos veido dingo. – Kodėl turėčiau atsiminti visokius nevykėlius? – Turi. Jis paskutinis rajone, nukentėjęs nuo tavo rankų. – Tu man grasini, senas? – Įspėju. Seriožka priėjo, rankoje sužyro peiliukas: – Dabar tau parodysiu, kas čia bosas! Valera nė nejūdėjo. Metai praėjo, bet kareiviška patirtis liko. – Čia bosas yra įstatymas. – Koks dar įstatymas? Tave kas paskyrė? – Paskyrė sąžinė. Ir tada įvyko kai kas netikėta. Rudas, iki tol ramiai sėdėjęs, pašoko. Susivėlė kailis ant sprando, iš gerklės – grėsmingas urzgimas. – O tavo šuva…, – pradėjo Seriožka. – Mano šuo kariavo, – pertraukė Valera. – Afganistane. Minų paieškų tarnyboj. Ji banditus iš nosies jaučia. Tai nebuvo tiesa – Rudas tik kieminukas. Bet Valera kalbėjo taip įtikinamai, kad patikėjo visi. Net Rudas, stojęs šalimais, urzgė rimtai. – Dvidešimt banditų surado. Visi gyvi! – tęsė Valera. – Kaip manai, ar jis susitvarkytų su vienu narkomanu? Seriožka žengė atgal. Už jo sustingo ir „chebra“. – Klausykit atidžiai, – žengė žingsnį arčiau Valera. – Nuo šiandien čia bus saugu. Kasdien apeisiu kiemus. Šuo ieškos chuliganų. Jei prigausim… Jis nebaigė. Visi suprato. – Gąsdini mane, seni? Dabar paskambinsiu… – Skambink, – linktelėjo Valera. – Tik atmink – pažįstu žmonių rimtesnių už tavo. Kiek žinau kalėjime, kiek skolų man turi… Ir tai buvo melas. Bet nuskambėjo įtikinamai. – Valera Afganistanietis mano vardas, – ištarė Valera. – Įsimink. Daugiau neliesk vaikų. Jis nusisuko ir nužingsniavo. Rudas ristele šalia, išdidžiai iškėlęs uodegą. Už nugaros tvyrojo tyla. Praėjo trys dienos. Seriožka su „chebra“ beveik nesirodė rajone. O Valera tikrai kasdien apeidavo kiemus. Rudas žygiavo kartu – rimtas, svarbus. Andrių išleido iš ligoninės po savaitės. Koja dar skaudėjo, bet vaikščioti galėjo. Tą pačią dieną atėjo sveikintis pas Valerą. – Dėde Valerai, galima padėsiu jums patruliuoti? – paklausė lai­ tinukas.Andrius. – Galima. Tik su tėvais pasitark. Svetlana Petrovna neprieštaravo – džiaugėsi, kad sūnus rado tokį pavyzdį. Nuo tada kas vakarą kiemuose pasirodydavo įdomi kompanija – vyresnio amžiaus vyras su kariška uniforma, berniukas ir sena ruda kieminukė. Rudas patiko visiems. Net mamos leido vaikams jį glostyti, nors šuo aiškiai kieminukas. Bet buvo kažkas ypatingo – orumo gal. Valera vaikams pasakodavo apie kariuomenę, apie tikrą draugystę. Jie klausėsi net kvapą sulaikę. Vieną vakarą, grįždami po „budėjimo“, Andrius paklausė: – Dėde Valerai, ar jūs kada nors bijojot? – Bijojau, – atvirai pripažino Valera. – Ir dabar kartais bijau. – Ko? – Kad nespėsiu. Kad neužteks jėgų. Andrius paglostė šunį: – Užaugsiu ir padėsiu jums. Turėsiu ir aš šunį. Tokį pat protingą. – Turėsi, – nusišypsojo Valera. – Žinoma, turėsi. Rudas tik vizgino uodegą. O rajone jį jau pažinojo visi: „Čia Valeros Afganistaniečio šuo. Jis atskiria didvyrius nuo niekšų.“ Ir Rudas išdidžiai ėjo savo tarnybą – jis buvo nebe paprasta kieminukė. Jis buvo gynėjas.