Vakare mūsų šuo tyliai įėjo į miegamąjį, padėjo letenas ant miegamos žmonos ir pradėjo loti. Supratom, kodėl jis taip elgiasi, ir apimė siaubas.
Tai buvo paprasta naktis. Aš su žmona miegojome savo kambaryje, šiltai apsikloję antklode. Mūsų šešiametis sūnus ir metų amžiaus dukrelė jau seniai miegojo savo kambariuose. Ramu, tylu—niekko blogo nesitikėjome.
Laikrodis rodė apie trečią nakties, kai į miegamąjį pribėgo mūsų labradoras Smėlis. Jis su mumis gyveno jau aštuonerius metus—protingas, švelnus šuo, tikras šeimos narys. Niekada nesukeldavo bėdų, visuomet žinojo, kaip elgtis namuose. Bet tą naktį jis buvo kitoks.
Smėlis puolė prie lovos iš žmonos pusės, užlipo ant krūtinės ir tyliai pradėjo loti. Toks jo elgesys mane iškart suskubo. Mes su žmona jam griežtai įsakėme neleistis ant lovos, ir jis visuomet tai suprato. Bet dabar jis elgėsi keistai ir gąsdinančiai.
Aš staiga prabudau, širdis plakosi kaip pamišus—priedemoje mačiau, kaip šuo užgriuvo mano žmoną. Sekundę mane apėmė panika: kas čia vyksta? Bet staiga suvokiau, kas dedasi, ir greit surinkau gelbėjimo tarnybos numerį.
Išgirdau keistą girgždėjimą koridoriuje ir vos išimčią judesį—supratau, kad reikalas ne su šunimi. Smėlis stovėjo tarp mūsų ir durų—lyg žinojo, iš kur kyla grėsmė.
Akimirksniu pažadinau žmoną, ranka liepiau tylėti, pats ant pirštų galiukų prisiartinau prie durų ir išgirdau dar vieną garsą—kažkas tyliai slinko grindimis.
Momentu paėmiau telefoną ir iškvietiau policiją. Kol patrulis važiavo, mes su vaikais pasislėpėme vonioje—Smėlis visą laiką sargybavo prie durų.
Po septynių minučių—tai atrodė kaip amžinybė—išgirdome, kaip lauke sušuko:
„Policija! Visi nejudėkite!“
Du plėšikai buvo pagauti tiesiai mūsų namuose. Paaiškėjo, jie prasiveržė pro svetainės langą ir tikėjosi apiplėšti namus, kol visi miega. Bet jie neatsižvelgė į vieną dalyką—mūsų šunį.
Smėlis tapo tikru herojumi. Jei ne jis, kas žino, kuo visa tai būtų pasibaigę. Nupirkome jam didžiulį kaulą ir šilčiausią antklodę. O naktimis jis dabar miega prie mūsų miegamojo durų. Net neginčijamės.
Jis—mūsų tikras sargas.
Pamoka: šeimos mylimasis gyvūnas gali būti ne tik draugas, bet ir gelbėtojas. Niekada jo neNuo tos dienos niekada neabejojau, kad gyvūnų instinktai kartais gali būti stipresni už žmogaus logiką.
