2025m. gruodžio 9d., dienoraštis
Vakar vėl atvažiavome prie tos senos, už kaimo ribų, namų. Dangaus spalva jau pasidengė mėlyna, bet vis dar ne visiškai tamsu. Automobilis susiklaupė, variklis nutirpo ir aplinkui tapo tik vėjas, vilkantis džiovintą lapiją ir šnaraudantis aukšto žolės dangos.
Graži, sakė Tomas, iš bagažo ištraukdamas kuprinę. Toks poilsio kurortas tik stiprių psichikos.
Tik žmonėms virš keturiasdešimt, kurie neturi pinigų į normalią atostogų bazę, pridėjo Austėja, susirenkant įžvalgą į namą. Pažiūrėk, ką matai.
Namas atrodė šiek tiek nulemęs, bet, atidžiau žiūrint, sienos stovėjo tiesiai. Stogą vietomis užaugo samanomis, čia pat dangui langas buvo suklotas nuo vidaus, o vienas iš pirmojo aukšto langų be stiklo, senai apgaubtas plastikine laikraščio juosta, kuri dabar skilinė ir švilpė vėju.
Čia tikra nostalgija, sakė Domas, sumušdamas variklio skydą. Prisimeni, kaip mokykloje čia bėgdavome? Dienomis bijojome priartėti, o vakare atrodė, kad kažkas stovi šalia lango.
Tai tu bijojai, atsakė Eglė, tiesdama šaliką. Aš čia niekada nebuvo. Mama mane iki tamsos vilko namo.
Tomas šyptelėjo. Jam buvo keturiasdešimt du, nugaras švedė nuo kelionės, galvos skausmai šaukdavo, ir jis galvojo, kaip kaiise galėjo iš kito kaimo galo nuėjusi pėstomis kojomis, nešdami sėklų ir pigios gazuotos vandens buteliuko, niekas nesigėrė nugaros.
Na, kaip, pasakė jis, sumontuodamas delną, ekskursija po nuosavą nuosavybę. Kas čia mūsų didžiausias vidinė šamanas?
Tu, tarė Austėja. Tu pat pasiūlei čia atvažiuoti.
Jis tikrai pasiūlė. Kai jų bendroje grupėje kilo mintis ištrūkti iš miesto, jis juokais įkėlė seną namų nuotrauką su užrašu: Apsilankysime su vaiduokliais. Nuotrauką rado kaimo Vilkų grupėje, kur buvo kalbama, kad namas jau daugelį metų tuščias. Ši juokas patiko visiems, o vėliau tapo vieninteliu realiu variantu. Poilsio bazės kainavo per daug, vasarnės visos užimtos, o trečiojo rankos Domo giminaitis teigė, kad namas juridiniu požiūriu niekam nepriklauso, apleistas, ir niekas nedirgs, jei praleis nakvynę.
Priartėję, durys spindėjo drėgme ir senų medžių aromatu. Raktų nebuvo spyną jau ilga metu išsivogė. Tomas sulaužė durį priešu, ji vargiai sužibo, iš vidaus iškrito dulkinė dulkė.
Viešpatie, tylo Eglė. Kaip į svetimų žmonių gyvenimą įsikišame.
Viduje buvo vėsu, užsimerkusios medžų kvapas, dulkės, senoji tinklinė. Tomas įkvėpė giliai, ir jam trankėjo gerklė. Grindys lankstėsi po kojų, bet išlaikė svorį. Prie įėjimo kabėjo mąstyti išskanus rūbų kvapas, po juo gulėjo rūdiniai raktų rinkiniai, vienas viena batai skirtingų dydžių.
Taip, čia jau tik scenografija, sakė Domas. Jau jau nuotaika.
Eiti į didžiulį kambarį. Sienos buvo nušlapiusios, vietomis parodė senus spalvingus tapetus. Kampelyje stovėjo senas sofa su suspaustu čiužiniu, apsikrautas pilku dulkių šluoste. Šalia stalas su geltonomis, senąja popierių staplais.
Austėja prisilietė prie lango rėmo. Medžio paviršius buvo šiurkštus, dažai nusiviję.
Jei čia visi susirgame, nužudysiu tave, šmaikščiai šaukė ji Tomui, bet balsas dar teikė įprastą ironiją.
Turiu vaistinę, atsakė jis. Ir, beje, ne stovėsime priepalankiai.
Jis bandė kalbėti ramiai, bet jausdavo namo spaudimą. Senas, apleistas tokių gausu visoje šalyje. Bet kad stovėtų mūsų vaikystės pakraštyje, viskas atrodė asmeniškiau.
Domas su Eglė iš automobilyje atnešė miegmaišius ir pūsti antklodes, Austėja iš pakuotės ištraukė plastikinį indų rinkinį, termosą su sriuba, sumuštinius, sūrį. Tomas patikrinęs elektros lizdus, rado vieną veikiantį. Įjungęs nešiojamojo šviesos šaltinį, lubų lempa švietė silpna geltona šviesa.
O, civilizacija, šnibždėjo Eglė.
Valgydami aplink stalą, jie vėl kalbėjo apie darbą, vaikų mokyklas, paskolas, naujienas. Juokas šiek tiek per garsiai aidėjo, tarsi norėtų peržengti namo tylą.
Kas čia gyveno? paklausė Austėja, kramtydama sumuštinį. Aš tik prisimenu, kad mus baužė, jog čia kažkoks maniakas.
Ne maniakas, sakė Domas. Vienas vyras vienas gyveno. Žmona mirė, sūnus dingęs. Vėliau jis išprotėjo.
Tai tavo išgalvota ar oficiali versija? klausė Tomas. Man tėvas pasakojo, kad nepaskristi, nes savininkas blogas, visus kramteli. Po kurį jį surado šyptelėjo Domas, prisiminęs. Galbūt jis pats Tai negera istorija.
Eglė nusileido žvilgsnį. Jos mama neseniai mirė, laidotuvių diena buvo sunkia. Jie susirašinėjo, o ji sukabindavo kiekvieną detalę, kad nesugriūtų.
Gerai, sakiau, oficialiai atversiu mūsų siaubo šventę. Po maisto ekskursija po namą. Rasti šulinį, rūsį, kambarį su kraujuotomis užrašomis. Kas pirmas riks, tas plauks indus.
Austėja švilpėjo.
Žinoma, kad išsigėsti.
Po valgio, šiek tiek sušildęsi, jie pasiėmė žibintus ir pradėjo keliauti po namą. Tomas lydėjo pirmas. Kambarys buvo tamsesnis, lempa nepasiekė jo. Sienos su nusivijusiais dažais, kreiva veidrodis, kuriame atspindėjo jų siluetus. Grindyse senas kilimas, vietomis išnugryžęs iki skylių.
Čia galėtume filmuoti, šnibždėjo Eglė. Jau filmuojame, atsakė Domas, pakeldamas telefoną.
Kambariai buvo panašūs vienas į kitą. Tušti spintelės, nuolaužytos stalų dangos, senų laikraščių kalnai, smūgti lėkštės. Viename kambaryje ant sienos buvo nusidėvėjęs kalendorius su jūros vaizdu, metų data maždaug dvidešimt metų senesnė.
Įsivaizduokite, sakė Tomas, kad jis galbūt kasdien žiūrėjo į tą jūrą, bet niekur nepajudėjo.
Austėja žiūrėjo į jį rimtai.
Kaip ir mes, pastebėjo ji.
Tomas prisiminė svajonių išvykti iš kaimo, tada iš miesto, tada iš šalies. Galiausiai liko regioniniame centre, biuro darbuotojas, skaičiuojantis kitų pinigus. Kartais jam atrodė, kad jo gyvenimas toks pat senas kalendorius, kurio niekas neapverčia.
Miegamajame jie ne iš karto radė šulinį. Laiptai į aukštą buvo slepiami siauroje koridoro duryje. Medienos laiptai šniokščiojo, bet laikėsi. Aukštyje tamsa, dulkės, sunki drėgmė.
Atsargiai, sakė Tomas kopdamas, jei kas nors nusitsies, aš neatsakingas.
Viršutinis pastatas buvo žemas, su nuskliautu stogu. Tarp šonų kabėjosi vorų tinklai. Palei sienas stovėjo dėžės, seni lagaminai, keletas lentų.
Čia, sakė Domas. Kitių daiktų kapavietė.
Austėja priėjo prie artimiausios dėžės, nuliūžo.
Čia knygos, sakė ji. Ir užrašų knygutės.
Tomas šviesė žibintu. Dėžėje tikrai buvo senų mokyklinių knygų viršeliai, popieriaus užrašų knygelės, storas kvadratinis užrašų knygutė, susipjauta virvele.
Oi, pasakė jis. Rasti lobiai.
Jis ištraukė knygutę, virvė lengvai atsivėrė. Ant viršelio rašikliu buvo parašyta: Dienoraštis. 1998. Šriftas buvo nelygus, šiek tiek vaikų, bet didelės raidės.
Na, tai pradėkime, sakė Eglė. Dabar įvyks.
Ko bijosi, tai tik knygutė, sakė Tomas, nors pats jautė, kaip kažkas susitraukia jo viduje.
Nusileidę iš aukšto į didelį kambarį, kur stovėjo stalas, jie susėdo aplink jo. Lempelės po lubomis skleidė geltoną šviesos ratą, už kurio iškart pradėjo tamsa. Už langų jau buvo visiškai naktis, vėjas stiprėjo, kažkur plakė nepritvirtinta lentelė.
Tomas atidarė knygutę. Pirmajame lape buvo parašyta vardas: Saulius. Pavardė išplačiau iš drėgmės.
Na, sakė Domas, skaityk.
Tomas nuvalė gerklę ir pradėjo garsiai:
1998 metų kovo 10d. Vėl kovoju su tėvu. Jis man sakė, kad esu neveiklų, nieko nepasieksiu. Aš pasakiau, kad išeisiu iš namų, kai būsiu aštuoniolikos metų. Jis nusijuokė. Sakė, kad net tada neturėsi kur eiti. Nežinau, ką daryti. Kartais atrodo, kad čia amžinai įstrauktas.
Domas paklausė: Keiskas.
Vėjas tylėjo.
1998 metų kovo 15d. Mama vėl verkė naktį. Aš girdėjau per sieną. Norėjau įeiti, bet neįėjau. Ji vėliau sakys, kad viskas gerai, bet aš žinoju, kad ne. Tėvas grįžo girtas, šaukdavo, metė dalykus. Šiandien jis išmetė puodelį į sieną. Šiaudeliai vis dar ten.
Austėja susiraugo, rankomis suspaudusi stalo kraštą. Tomas atsimeni, kad jos tėvas taip pat grįždavo namo į šlapą ir šaukdavo.
Ar gal pakanka? paklausė ji. Mes čia ne psichoterapijai atėjome.
Palauk, sakė Eglė. Šiek tiek dar.
Tomas svarstė, ar tęsti. Smalsumas kovojo su keista kaltės jausmu, tarsi skaitydamas svetimus laiškus. Jis šnekėjo toliau. Į dienoraštį buvo įrašyta, kad Saulius nori išvykti į miestą, įstoti į universitetą, tapti programuotoju. Tėvas juokiasi, kad jų šeimoje visi dirba fabrike, ir jis pats ten eiti planuoja. Mama tyliai verkia, vėliau naktį verkia. Saulius rašo apie jaunesnį brolį, kuris nuolatos ligauja, yra ligoninėje, o tėvas mano, kad tai bausmė už nuodėmes.
Tai mūsų, paklausė Domas, ne tiesiogiai, bet
Visi buvo šiek tiek panašūs tėvai, kurie neša savo skundus, vaikai, kurie svajoja ištrūkti, bet lieka.
Vėjas lauke sustiprėjo. Kurio nors koridoriaus durys užsiplėšo. Eglė sušuko, bet tik tylėjimo.
Tai namas kalba, sakė Domas, apsimokydamas. Jam nepatinka, kad skaitome jo paslaptis.
Labai juokinga, murgo Austėja.
Tomas sugriežtojo dar vieną puslapį. Jis buvo šiek tiek didesnė, rašytojas greitai spausdino.
1998 metų balandžio 24d. Gydytojai sakė, kad brolis netgi nepasikeis. Mama įėjo į tualetą ir ne išėjo dvidešimt minučių. Tėvas sakė, kad tai mano kaltė. Jei nebūčiau gimęs, viskas būtų kitaip. Žinau, kad tai ne tiesa, bet kodėl taip skaudu.
Tomas jausė, kaip jo gerklė suspaudžia. Jis nebe skaitydavo garsiai, tik braužė pirštų galais. Visi jausmai susijungė: kaltė, kurią nekenčia, bet lydi jo gyvenime.
Ką ten toliau? paklausė Eglė. Kas toliau?
NieAš nusprendžiau palikti dienoraštį šioje senoje trobelėje, kad jis galėtų rasti savo ramybę.
