Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį laikė savo atrama ir stiprybe šiandien pasakė: Aš tavęs nemyliu. Šokas buvo toks stiprus, kad Gabija sustingo nepatogioje padėtyje ir taip liko visa tą laiką, kol jis skubėjo po namus, kraudamasis daiktus ir barškėdamas raktų ryšuliu. Tik to dar jai dabar trūko Visai neseniai netikėtai mirė jos tėtis, ir ji privalėjo, nepaisant savo skausmo, rūpintis surūgusioji mama ir sesute pastaroji tapo neįgalia po sunkios galvos traumos, kai jai buvo vos aštuoniolika. Artimieji gyveno netoliese, mažame miestelyje. Sūnus Žygimantas pradėjo lankyti pirmą klasę. Birželį uždarė jos darbovietę neteko darbo. O dabar dar ir vyras

Gabija apkabino galvą rankomis, atsisėdo prie stalo ir sielvartingai pravirko.

Dieve, ką turiu daryti? Kaip gyventi? Oi, Žygimantai! Juk turiu lėkti jo pasiimti iš mokyklos!

Kasdieniai rūpesčiai tiesiog privertė atsikelti ir eiti.

Mama, tu verkei? paklausė sūnus.

Ne, Žygimantai, ne.

Tu del senelio verki? Man jo taip trūksta, mama.

Ir man, sūneli. Bet turime būti stiprūs. Mūsų senelis visada buvo stiprus. Jam dabar gerai pas Dievulį, nepergyvenk! Jis nusipelnė poilsio niekada gyvendamas nei ilsėjosi.

Kur tėtis?

Tėtis? Tikriausiai vėl išvyko į komandiruotę. O kaip sekasi mokykloje?

Būtina gyventi. Nemyli? Nieko nepadarysi negali priversti mylėti. Kažkur kažką ji pražiopsojo savo rūpesčiuose.

Kol Žygimantas valgė pietus ir žaidė su žaisliniais kareivėliais, Gabija prisėdo prie palikto vyro kompiuterio. Niekuomet taip nesielgė anksčiau. Prisijungti prie elektroninio pašto buvo lengva ikonėlė kairiame kampe. Vyriškis nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Jo nauja meilė klestėjo o Gabija liko nemylima. Dešimt metų buvo saulytė, po aštuonerių metų kovos dėl vaiko gimimo tapo mūsų mamyte.

Viskas pasikeitė. Privalėjo priprasti prie naujos tikrovės.

Pirmiausia reikia ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Centai iš Užimtumo tarnybos už bedarbio išmoką nieko nesprendė.

Kas nutiko, ką ji pražiūrėjo, dėl ko atsakingas, tvarkingas, rūpestingas vyras per akimirką tapo svetimu? Išbandė visus pasiaiškinimus tikriausiai, tiesiog nesugebėjo tvardytis. Bendras namas dar nepabaigtas, tik gerai, kad yra stogas ir viena kambarys, kuri tinka gyventi.

Darbas, kaip tu man reikalingas! Gabija norėjo vėl prapliupti ašaromis, bet tam nebuvo laiko. Darbas buvo būtinas!

Paieškos truko keletą dienų, bet viskas bergždžia! Sūnaus pirmoji klasė ir vienatvė sumažino galimybes iki minimumo. Vieną vakarą, po eilinės nesėkmės, paskambino krikštatėvis Romas:

Gabi, tai kas, vyras negrįžo?

Ne.

O sandėlininke eisi? Yra laisva vieta.

Tikrai?

Rimtai. Su pertrauka. Galėtum bėgti sūnų pasiimti, arba į prailgintą. Alga 900 eurų. Mažai, aišku. Bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištaitę.

Romai, turiu juk vištų. Jos mus maitina kiaušinius deda.

Tai tegu ir maitina. Nepjauk. Geriau gyvą laikyti.

Ačiū. O kaip Giedrė laikosi?

Gerai. Užsispyrusi ji mano. Ir po sunkių chemoterapijų, nesiskundžia.

Toks jis visada buvo. Jo žmona Giedrė po sunkios operacijos gauna chemoterapiją, o jis nieko nesiskundžia viską laiko ant savo pečių, visad žiūri su optimizmu. Gabija atsiduso buvo vilties išgyventi. Ačiū Dievui, Jis niekada nenuvilia. Ačiū ir krikštatėviui.

Darbas pasirodė aiškus, o užteko ir kelių minučių, kad liktų viena su savimi pamąstyti, paverkti, suprasti, kas gi nutiko.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Gabija pajuto, kad vėl nori valgyti, geba užmigti, juoktis bei džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas nuo buvusio vyro išdavystės atgyja, kai jis ateina pasiimti Žygimanto savaitgaliui. Ji netrukdo vaiko laimė svarbiau. Kartais taip norėdavosi paklausti, kuo ji neįtiko, bet suprato ne jo kaltė, o staiga užgimus aistra kitai moteriai. Prisimindavo filmų frazę: Meilė iki pirmo posūkio, o po to prasideda gyvenimas. Gabijai meilė buvo neatsiejama nuo gyvenimo. O jam?..

Ruduo šiemet buvo visai kaip vasaros tęsinys šiltas, žali medžių lapai, čiauškantys vaikų balsai kieme, spalvotos astros ir chrizantemos darželyje. Tą dieną, kai Gabija pamatė įdėmų Mykolo žvilgsnį, atrodė jis niekuo neypatingas, gal kiek šviesiau švietė saulė, garsiau dundėjo muzika pro atvirą kaimynų langą, o gal tiesiog laikas atveda vienišus žmones drauge.

Panele, leiskite padėti. Negi galima taip daug nešti pačiai?

Man jau įprasta.

Blogai, kai tokia gražuolė priprato sunkumus ant pečių nešioti.

O jūs visoms gražuolėms padedate? Sargaujat, ar kas?

Taip, sargauju, jau seniai, kol pagaliau pamačiau tikrą gražuolę.

Negalėjo nesijuokti. Juokėsi abu skaniai, iki ašarų nesulaikomi.

Mykolas, ištiesė ranką, o jo akys dar spindėjo juoku.

Gabija.

Gabija, Gabija, svetima žmona… Girdėjot tokią dainą?

Ne, bet aš ne žmona.

Rimtai? Man pasisekė pagaliau sutikau moterį, apie kokią tik svajojau, ir ji laisva! Visi čia apakę ar pamišę?

Jūsų su humoru viskas gerai. O su rimtumu?

Irgi tvarkoj. Gabi, gal šiandien į kiną, pasikalbėti, pabūti kompanijoje?

Deja, negaliu. Turiu sūnų pasiimti iš prailgintos grupės.

Netikiu jūs turite sūnų? Atrodote, tarsi tik dvidešimt metų! Kokia prailginta grupė?

Man trisdešimt penkeri.

Man taip pat. Koks sutapimas! Bet tikrai galvojau, kad jūs daug jaunesnė.

O dabar?

Dabar svarstau. Visi vyrai svajoja turėti sūnų. O jūs taip lengvai pranešat, kad esat nevedusi O kur tėvas? Žygimanto tėvas?

Nenorėčiau apie tai kalbėti dabar.

Supratau. Nėra reikalų. Gal savaitgalį į vaikų kiną su sūnumi?

Savaitgalį sūnus pas savo tėvą.

Gabija, nenoriu jums dusinti. Jei atsiras laiko, paskambinkit. Štai vizitinė mano telefonas. Beje, esu gydytojas vaikų hematologas.

Rimtesnės profesijos nėra.

Ir laiko žvalgytis gražuolių irgi nedaug.

Gerai, Mykolai, paskambinsiu, pasakė Gabija nuoširdžiai.

Lauksiu.

Koks nuostabus tas ruduo! Tikrai kaip dovana jiems. Saulės spinduliai žaidžia su lapų spalvomis, šilti orai atveria visas parko duris. O dar švelnumas, prasiveržęs per praeities skausmą, užklupęs juos rudeniškame šokyje po lapų liūtimi. Po truputį jie taip švelniai artėjo vienas prie kito, kad Gabija stebėjosi pati savimi kaip traukia ją tas vyriškis. Praėjo beveik pusantro mėnesio nuo jų pažinties, kai ji pirmoji nedrąsiai pakvietė arbatos išgerti.

Gabi, tik nesupyksi neateisiu šiandien pas tave. Labai man svarbu, kas dabar vyksta, sutvarkysiu viską pats. Pasitiki manimi?

Artimiausiomis savaitgalio dienomis išvyko į botanikos parką, kur Mykolas išnuomavo namelį, primenantį mažą pilį. Viduje buvo jauku ir tvarkinga, bet Gabija nieko nematė tik savo mylimojo dideles rudus akis, paskendo jose, panirdama į jo glėbį. Gabija nežinojo, kad intymumas gali būti toks saldus ir tyras.

Mykoli, kur aš, kas su manimi? Man atrodo, kad mirštu Taip tave myliu. Kaip gyvenau be tavęs? Su tavimi taip gera!

Kokia tu nuostabi! Koks aš laimingas…

Praėjo dar keletas mėnesių išsiskirti tapo vis sunkiau.

Gabi, tekėk už manęs!

Mykoli, mėnesio pabaigoje išsiskiriu oficialiai.

Ir iškart tekėk tikrai nepaliksiu kitiems šansų atimti mano merginą.

O mergina pati sau šeimininkė ne kiekvienam. Ji jau turi mylimąjį. Tik, Mykoli, be didingų puotų, gerai? Tiesiog susirašom ir iškart išvyk į tą namelį ten noriu būti tavo žmona.

Gerai, mylimoji, bus kaip norėsi.

Romas su Giedre buvo vieninteliai liudininkai santuokoje. Mama su sese atsiuntė nuoširdžią sveikinimo telegramą. Netrukus jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kur drauge remontavo ir kūrė jaukų ir šviesų kampelį. Ypač rūpestingai Mykolas įrengė sūnaus kambarį. Jie jau seniai buvo susipažinę, bet Žygimantui, kuris gyveno tarp mamos ir tėčio, sunkiai sekėsi nuoširdžiai priimti Mykolą.

Gabi, nepyk, pažiūrėkim Žygimanto kraują. Jis man atrodo per skaidrus…

Nenusiteik blogai. Jis tiesiog pergyvena. Jam sunku priimti, kad mus išskyrė vis tikėjosi, kad taip nenutiks… Skaičiau, kad vaikui tėvų skyrybos baisesnės nei vieno jų mirtis.

Tu teisi, išmintingoji. Buvau vaikas, kai mano tėvai išsiskyrė man tai buvo pasaulio griūtis. Bet kraują vis tiek analizuokim, gerai, mažyli?

Tą dieną, kai Mykolas grįžo namo nuleista galva, Gabija iš karto suprato kažkas nutiko.

Gabi, tik nenuliūsk. Kraujyje pokyčių. Nuojauta manęs neapgavo. Rytoj išsivesiu jį pas save.

Skaudu, lyg už laimę reikia brangiai sumokėti. Ligos kaina leukemija. Kaip baisu tas žodis!

Ir prasidėjo kita gyvenimo dalis. Gabija pasiėmė nemokamas atostogas nematė, kaip Žygimantas galėtų ištverti be jos sunkius gydymus, nesibaigiančias injekcijas, lašelines, analizus. Ji laikė sūnų už rankos ir nuolat kartojo: Laikykis, sūneli! Tu stiprus! Tu mano geriausias draugas! Mes niekada nesiskyrėm ir būsim kartu visada.

Kai visai neliko jėgų, Mykolas išsiųsdavo Gabiją pailsėti ir likdavo su Žygimantu. Ne visada pavykdavo pamiegoti dažniau gulinėdavo žiūrėdama į lubas.

Paskambino buvęs vyras ir pareikalavo atsisakyti šeimos namo.

Sūnų pats prižiūrėsiu lankysis pas mane savo namuose.

Geriau aplankytum jį, ramiai atsakė Gabija.

Negaliu. Komandiruočių reikalai.

Perskaičiusi visa, ką išdėstė Gabija, Mykolas paglostė jos petį:

Gabija, patys viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai.

Visgi skaudu. Juk gerai uždirbdavau viską į namą dėjau. Dabar rinktis kas svarbiau, namas ar sūnaus sveikata? Kaip reikia galvoti apie išsiregistravimą…

Net negalvok. Visą energiją atiduok Žygimantui. Tai svarbiausia. Aš pasirūpinsiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas tai gerai žino. Jis jūsų neatims.

Mykoli, kaip analizai?

Viską darom. Kol kas blogi.

Gabija verkė be garso. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, jog viskas nėra gerai.

Dėde Mykolai, kas man yra su krauju?

Žinai, kraujyje yra raudoni ir balti laivai. Dabar vyksta mūšis.

Kas laimi?

Kol kas balti.

O kas bus toliau?

Padėk raudoniems.

Mama, išvežkit mane kur nors. Pavargau.

Gabi, pats norėjau pasiūlyti. Iškelkime Žygimantą į mūsų pilį dabar. Oras nuostabus. Vaiščiokime po mišką. Teatostogauja.

Pavasaris papuošė jų kampelį žydinčiais krūmais ir medžiais. Kiekvieną dieną grįžę iš miško džiaugėsi kiekvienu žiedu ir žolele. Tačiau būdavo akimirkų, kai sūnus susikaupęs sustodavo.

Kas nutiko, sūneli, tau bloga?

Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį.

Mini atostogos greitai pasibaigė. Sūnus pasikeitė: atsigavo, net skruostai paraudo.

Mama, kur tėtis?

Komandiruoja, sūneli.

Vėl? Na, gerai

Grįžę į ligoninę vėl paėmė kraują. Laboratorijos vedėja pati atėjo pranešti.

Mykolai Leonidai, kur išvežėte vaiką?

Čia netoli, į rezervatą. O kas nutiko? Analizai?

Viskas gerai. Remisija kraujas puikus.

Mykolas su šypsena įbėgo į palatą.

Žygimantai, ką darei? Tau jau geriau, sūneli. Neverk, Gabija jis sveiksta! Ką darei, sūneli?

Tėte, prisimeni, pasakojai apie laivelius kraujyje? Aš laimėjau kiekvieną jūrų mūšį raudonaisiais.

Štai taip gyvenime kartais reikia ieškoti šviesos, kai atrodo, kad viską užtemdo nelaimės. Meilė, stiprybė ir tikėjimas išgydo net sunkiausias žaizdas. Kai žmogus šalia yra tikras, net ir sunkiausi išbandymai gali tapti pradžia naujam, jaukiam gyvenimui nes laimė atsiranda ten, kur jos laukia širdis.